Su „Sandwiches Cafe“ vadovu ir įkūrėju Povilu Belicku susitikome jau po darbo dienos. Tą dieną jis turėjo tiesiog per daug darbo. Tiesą sakant, darbo jam netrūksta pusantrų metų – būtent tiek laiko veikia „Sandwiches Cafe“. Pradėjusi veiklą kaip kavinukė, dabar įmonė užsiima didmenine gamyba bei prekyba ir kasdien su kitokiu sumuštiniu supažindina vis daugiau žmonių. Pagyrę vienas kito vardus su P. Belicku prisėdome pasikalbėti apie požiūrį į verslą, neišsenkantį norą dirbti ir maistą.

Įkvėpė scena Paryžiuje

Iki savo verslo pašnekovas ėjo gana ilgai. Dirbdamas samdomą darbą gal ir pasvajodavo apie verslą, bet rimta mintis atsirado vieną kartą lankantis Paryžiuje. „Iš tikrųjų ta mano istorija gana ilga. Labai svarbios buvo kelionės į užsienį. Nebuvo jų labai daug, bet jos padarė įtaką, nes tiesiog pastebėjau visai kitokią maitinimosi kultūrą. Ypač didžiuosiuose miestuose pastebėjau skubantį, bėgantį žmogų, konkrečiau – biuro darbuotoją, kuris didžiąją laiko dalį praleidžia kelyje ir kuriam iš tikrųjų sudėtinga grįžus devintą ar dešimtą valandą dar pavalgyti. Jis pietauja pakeliui. Pas mus šitai irgi pamažu ateina. Vieną kartą Paryžiuje sėdėdamas ant suoliuko pamačiau tipinį save, išbėgantį iš biuro ir vienoje rankoje laikantį puodelį kavos, o kitoje sumuštinį. Ir dar telefonu šnekantį. Tačiau tai nebuvo bloga emocija. Taigi gal ši akimirka ir buvo tas kabliukas“, – pasakoja verslininkas.

Mūsų sumuštinis nėra toks, kokį įpratę daryti lietuviai: nesiekiame sudėti to, kas yra likę šaldytuve. Mano požiūriu, sumuštinis gali būti ir sveikas, subalansuotas maistas.

P. Belickas

Tiesa, viskas neprasidėjo iškart grįžus iš lemiamos kelionės po Paryžių. Ilgokai reikėjo kaupti drąsą galutiniam žingsniui. „Etapas tikrai buvo ilgas. Jis tęsėsi gal pusantrų metų. Tikrai buvo vidinių dvejonių. Aš iki tol dirbau samdomą darbą. Dvejojau dėl paties verslo, ar verta atsisakyti nuolatinio pajamų šaltinio ir išeiti į nežinią. Vis dėlto vidinis „aš“ nugalėjo. Atradau save, nes supratau, kad verslas skirtas man. Nesu tas, kuris nemėgsta samdomo darbo. Aš iš jo tikrai labai daug pasisėmiau. Dabar valdyti galiu visai kitaip, nes buvau valdomas pats. Mačiau klaidas ir pranašumus“, – teigia pašnekovas.

Tiek tada, pačioje pradžioje, tiek dabar į priekį jį varo didžiulis tikėjimas savo idėja. „Kiti manęs klausia, kaip man pavyksta taip ilgai dirbti, nepasiduoti. Juk ne vienas verslininkas pasakys jums, kad būna visko. Tačiau to nepaleisti padeda tikėjimas. Vienas mano dėstytojas yra pasakęs: eik, kol tiki savo idėja. Jeigu nebetiki, mesk, parduok, ieškok ko nors kito. Verslas yra gyvenimas. Atsikeli ir užmiegi su tuo. Tiesą sakant, ir miegi su tuo“, – atskleidžia P. Belickas.

Tenka laužyti stereotipus

Verslininkas pripažįsta, kad lietuviai tiek prieš metus, tiek dabar į sumuštinį kaip pietų maistą žvelgia kreivokai. „Lietuvoje greitojo maisto kultūra yra prasta. Ji kyla iš pelenų, bet kol kas dar prasta. Viena mūsų misijų ir yra pakeisti požiūrį į greitąjį maistą. Tai mes ir darome, beje, gana sėkmingai. Mes keičiame patį sumuštinį. Mūsų sumuštinis nėra toks, kokį įpratę daryti lietuviai: nesiekiame sudėti to, kas yra likę šaldytuve. Mano požiūriu, sumuštinis gali būti ir sveikas, subalansuotas maistas“, – teigia verslininkas.

Sumuštinių kūrimas – tai nuolatinis procesas. „Sandwiches Cafe“ nuolat ieškoma būdų tobulėti. Klausomasi ir vartotojų. „Aš iš prigimties esu labai atsakingas žmogus. Labai rimtai reaguoju į visas pastabas. Darau tai staigiai ir stengiuosi kuo greičiau išspręsti situaciją. Mūsų pati idėja prasidėjo nuo viešojo maitinimo įstaigos, kavinukės. Paskui ji persikvalifikavo vien į gamybą. Mes esame gamintojai didmenininkai, todėl mums šiek tiek sudėtinga išgirsti vartotojo balsą. Tačiau mus vis tiek atsiliepimai galiausiai pasiekia. Nenoriu girtis, bet didelių nusivylimų nebuvo. Klientas yra mums pats svarbiausias, nes tik jis gali pasakyti, ką mes darome ne taip, o ką gerai. Reaguojame į visus patarimus. Turiu net storą sąsiuvinį, į kurį rašau klientų norus. Mėnesio pabaigoje atsivertęs jį pamatai, kad, pavyzdžiui, 90 proc. žmonių nori to paties. Tada tai gali pritaikyti. Taigi klientai yra reikšminga įtaka“, – tikina P. Belickas.

Sumuštiniai – tai maistas, stipriai apipintas stereotipais. Skeptiškai sakoma, kad anoks čia ir maistas. P. Belickas tokiems niurzgaliams turi vieną pasiūlymą. „Dar ir šiandien kovojame su tais stereotipais. Pradžioje buvo tokių požiūrių iš serijos „Kas čia? Aš juk ir namie galiu sumuštinį pasidaryti“. Tačiau aš visada darau taip – duodu sumuštinį paragauti. Ginčytis galima ilgai. Sumuštinį siekiame parodyti kaip alternatyvą skubančiam žmogui, norinčiam gauti visavertę maisto normą, bet tiesiog neturinčiam laiko nubėgti į kavinę ir papietauti. Degustuojant maistą toks požiūris ir keičiamas“, – teigia pašnekovas.

Netikėjimas tik suteikdavo jėgų

Verslininkas prisimena, kad verslo pradžioje mažai žmonių tikėjo jo idėja. Vis dėlto jis įrodė, kad išsikeltos ambicijos buvo realios. „Privalai būti ambicingas. Turi būti tam tikra vizija – turi eiti link kažko. Pats turiu begalybę planų. Mėgstu fantazuoti ir dėl to labai džiaugiuosi. Kiekvieną savaitę gimsta nauja idėja, nauja krypties atšaka. Jas pasidedu į stalčių savo galvoje ir atėjus laikui ištraukiu. Ne paslaptis, kad buvo daug draugų, kurie nelabai tikėjo mano idėja. Po kurio laiko aš jiems įrodžiau savo, nes tai pridėdavo man energijos. Sutinki draugą, jis pasako, kad valgė tavo sumuštinį ir jam patiko, tuomet į darbą eini dar spartesniu žingsniu. Jauti, kad padarei tai, ko siekei“, – džiaugiasi pašnekovas.

Taigi ką mūsų pokalbio dieną valgė sumuštinių gamintojas? Išgirdęs šį klausimą P. Belickas tik nusijuokia. „Šiandien net ir nepietavau… Turėjau daug susitikimų ir tiesiog nepapietavau. Pusryčiams suvalgiau sumuštinį su kava, o dabar vėl geriu kavą. Tačiau sumuštinis man dažnas maistas. Pats asmeniškai prisidedu prie naujų kūrimo. Galų gale ir pietauju dažnai darbe. Juk žinau, kad mano produktas geras. Kodėl gi man tada jo nevalgyti?“ – linksmai klausia jis.