Įsivaizduokite save lėktuve. Jums ant pečių – parašiutas. „Nesijaudinkite, neskylėtas“, – užtikrina instruktorius. Vos trisdešimt sekundžių laisvojo kritimo ir dar penkios minutės, kol margasis balionėlis nuleis ant žemės. Versle – kiekviena diena tarsi šuolis parašiutu, o ekonominis klimatas toks pats nepastovus kaip gamta. Tik garantijų, kad subliūškus pirmajam parašiutui išsiskleis atsarginis, nėra. Rizikinga? Žinoma, tačiau iš vakaro užlopius skyles tikimybė nukristi mažėja. Kaip pastebėti ir suvaldyti kylančią verslo riziką, paklausėme advokatų kontoros „iLAW“ advokato ir partnerio dr. Tomo Bagdanskio.

1. (Ne)pasitikėjimas

Verslą veikia įvairūs veiksniai: pradedant rinkos paklausos ir pasiūlos svyravimais, baigiant politikų priimamais sprendimais. Būtent verslo dinamiškumas lemia, kad egzistuoja net keletas skirtingų verslo rizikos rūšių. Viena jų – klientų nemokumas.

„Vienas iš būdų išvengti ar sumažinti galimus nuostolius – taikyti teisines priemones. Vienas klientas į klausimą, kaip išvengti nemokių klientų, atsakė: „Dirbti tik su gerais.“

Išgirdęs tokį atsakymą pasiūlau atlikti trumpą testą – išvardyti pažįstamus asmenis pagal patikimumą. Dažnai paskirstymas būna toks: patikimiausi – tėvai, tada – vaikai, tada – sutuoktinis, o iškart po artimiausiųjų eilėje rikiuojasi vaikystės draugai ir seni pažįstami.“

„Ar bent įsivaizduojate, kiek teisminių ginčų kyla tarp giminaičių? – klausia dr. T. Bagdanskis savo klientų. – Pagalvokite, kokia garantija, kad neturėsite ginčų su verslo partneriu, klientu ar darbuotoju.“

2. Naudokitės specialistų patarimais

„Teisinių priemonių, kurios padėtų sumažinti ar išvengti nuostolių klientų ar partnerių nemokumo atvejais, yra apstu, – įsitikinęs dr. T. Bagdanskis. – Viskas paprasta. Kilus klausimui tiesiog paskambinkite pažįstamam teisininkui ar verslininkui, turinčiam patirties analogiškoje srityje, ir paklauskite nuomonės. Kitos srities specialistas gali pamatyti ir įvardyti tai, ko verslininkas nemato.“

Net vienkartinė konsultacija telefonu jums svarbiu klausimu gali būti laikoma minimalia rizikos valdymo forma.

3. Blogiausias scenarijus

Patikima ir nesunkiai įgyvendinama rizikos valdymo priemonė – sutartys.

„Tai gali būti paprastas susitarimo įforminimas arba sudėtingesnis, kai detaliai aprašomos šalių teisės ir pareigos, prievolių užtikrinimo būdai ir panašiai. Svarbu suprasti, kad net ir be teisininko įsikišimo pasirašytas dokumentas gali iš esmės pakeisti situaciją kilus ginčui“, – paaiškino advokatas.

„Kaip teisininkas norėčiau akcentuoti, kad sudarydami sandorį verslininkai dažnai tikisi, kad jis sėkmingai įvyks, tačiau negalvoja, kas bus, jei kita šalis savo įsipareigojimų nevykdys, negalvoja, kas bus, jei pasikeis nuo jų nepriklausančios aplinkybės, pavyzdžiui, prasidės recesija“, – sakė dr. T. Bagdanskis.

Jo nuomone, dažna rizikos apraiška lieka nepastebėta dėl verslininkų trumparegiškumo. Anot teisininko, nereikia savęs programuoti nesėkmei, tačiau atsarginis planas situacijai pakrypus neigiama linkme dar niekam nėra pakenkęs.

Praktikoje netrūksta pavyzdžių, kai verslininkas, per daug pasitikėjęs partneriais, klientais ar darbuotojais, patyrė nuostolių.

Tarkime, verslininkas suteikė paslaugas, tačiau šalys laiku nesurašė paslaugų teikimo akto. Iš pradžių skolininkas nemoka laiku, nes neturi pakankamai lėšų, paskui nusprendžia, kad gali nemokėti, ginasi tuo, esą paslaugos netinkamai suteiktos (priešingai įrodančio akto nėra).

Kita situacija: darbuotojas net dešimt metų dirbo įmonėje ir palaikė puikius santykius tiek su vadovais, tiek su akcininkais. Pasitikėdami darbuotoju darbdaviai nesudarė jokių papildomų sutarčių: nei dėl konfidencialumo, nei dėl nekonkuravimo. Įvykus konfliktui darbuotojas išėjo iš darbo ir įkūrė konkurencingą verslą, perviliojo klientus.

„Situacijos panašios. Abiem atvejais teismas akcentuotų principą, pagal kurį verslininkas veikia sava rizika. Nesiimdamas reikalingų priemonių, nepasirašydamas papildomų dokumentų padidinote ir taip egzistavusią riziką – pats kaltas“, – pavyzdžius apibendrino advokatas.

4. Teigiami pokyčiai

Paklaustas apie situaciją Lietuvoje, dr. T. Bagdanskis įžvelgė pozityvių dalykų: „Bendra tendencija rodo, kad judama teisinga kryptimi, t. y. verslo rizikai valdyti skiriamas dėmesys didėja. Kad būtų aiškiau, verslininkus suskirstykime į tris grupes: užsienio kapitalo verslas, stambus lietuviško kapitalo verslas ir smulkusis bei vidutinis lietuviško kapitalo verslas.

Pirmoji – užsienio kapitalo pagrindu įkurtų – įmonių grupė nepriklausomai nuo to, ar verslas stambus, aktyviai naudojasi teisinėmis rizikos valdymo priemonėmis. Priežastys aiškinamos įvairiai. Viena vertus, užsienio verslininkai turi ilgametę Vakaruose sukauptą patirtį, kita vertus, veikla svetimoje šalyje, neišmanant vietos įstatymų, be teisininko yra sunkiai įsivaizduojama“, – paaiškino advokatas.

„Reikėtų pabrėžti, kad didžiosios lietuviško kapitalo įmonės vertina rizikos valdymo svarbą ir jau kuris laikas žino, kad teisininkas yra būtina verslo grandis, – sakė dr. T. Bagdanskis. – Kalbant apie smulkųjį ir vidutinį verslą situacija yra labai fragmentiška. Vis dar susiduriu su situacijomis, kai dešimt metų laisvojoje rinkoje dirbantis verslininkas neturi teisininko arba jo paslaugomis naudojasi retai.

Dažnai teisinės pagalbos neprašoma dėl ribotų finansinių galimybių, kartais suveikia psichologija, pavyzdžiui, kai akcininkas ir vadovas yra tas pats asmuo, tikėtina, kad įmonė bus linkusi į didesnę riziką.

O štai samdomi vadovai vengia kategoriškų sprendimų ir mielai tariasi su teisininkais, suprasdami, kad įmonei patyrus nuostolių juos atlyginti gali tekti asmeniškai.“