„Humoro klubą“ galima vadinti Lietuvos pramogų pasaulio fenomenu. Gūdžiais 2009-aisiais, t. y. dar esant senam geram litui, TV3 kelis mėnesius rodė visai nežinomo žanro laidą. Jos metu žmonės lipo ant scenos ir juokavo prie anekdotų pripratusiems žiūrovams nematytu būdu – pasakojo „stand-up“ žanro istorijas. Laidos labai greitai nebeliko, bet pats „Humoro klubas“ ir be televizijos pagalbos dabar laikosi geriau nei kada nors anksčiau. Klubo nariai ne tik patys rengia pasirodymus, bet ir atveža į Lietuvą užsienio komikų. Apie „Humoro klubą“ ir kelią į sėkmę pasikalbėjome su jo nariu bei vadybininku Pauliumi Ambrazevičiumi.

Pirmasis pasirodymas buvo avantiūra

P. Ambrazevičius pasakoja, kad prieš užsiimdamas „stand-up“ komedija šiuo žanru nelabai ir domėjosi. Buvo matęs kelis pasirodymus, bet žinių trūko. Todėl pirmąjį pasirodymą jis iki šiol vertina kaip pavykusį eksperimentą. „Tada nelabai supratau, ką darau. Pirmas kartas buvo savotiška avantiūra. Lietuviška „stand-up“ komedija prasidėjo tik 2008 metais. Vienas pažįstamų pažįstamas nusprendė, kad reikia suorganizuoti tokį renginį. Tai buvo rugpjūčio 6 dieną. Susirinko keli žmonės ir lipo ant scenos juokauti. Pats dalyvavau tame renginyje ir tikrai buvo smagu. Tada įvyko dar vienas toks renginys, o prieš trečiąjį viena kolegė rekomendavo mane. Užlipau ant scenos, viskas labai gerai pavyko, netgi šiek tiek netikėtai. Net nemaniau, kad čia bus kažkas rimta, bet užsikabinau. Po mėnesio dar sykį lipau ant scenos. Buvo labai blogai. Čia buvo tas antrojo pasirodymo sindromas. Juk per pirmą pasirodymą pasakoji tai, ką sugalvojai per visą gyvenimą, o per antrąjį tik tai, ką sugalvojai tarp pirmo ir antro“, – sako pašnekovas.

„Humoro klubas“ visada atviras ir kas kelis mėnesius surengia atviro mikrofono vakarą „Open Mic“ – savotišką jaunųjų komikų atranką. Jos metu pašnekovas teigia matantis save per pirmuosius pasirodymus. „Matau visas tas pačias klaidas. Jau žinau, kad labai blogai tik užlipus ant scenos pradėti atsiprašinėti. Jeigu pradedi atsiprašinėti, jau gali ir lipti nuo scenos. Žmonės juk ateina pažiūrėti į tave, o jeigu pradedi atsiprašinėti, publika mano, kad esi nerimtas. Kita klaida yra įsitikinimas, kad tiems žmonėms, kurie tave mato pirmą kartą, bus įdomios istorijos apie tave ir tavo draugus. Tokie juokeliai juokingi nebent sėdint prie laužo su tais pačiais žmonėmis, apie kuriuos juokauji. Tokie dalykai įdomūs pasidaro tik tada, kai žmonės jau tave pažįsta“, – įžvalgomis dalijasi komikas.

Susirinko daug žmonių, nors televizoriuje nesivaidenome gal pustrečių metų. Buvo labai smagu. Nusprendžiau pabandyti paskambinėti po klubus, barus. Taip viskas ir įsisuko.

P. Ambrazevičius

Būti scenoje reikia ilgokai mokytis

Juokavimas scenoje kam nors gali pasirodyti ir paprastas užsiėmimas, tačiau taip tikrai nėra. Visi klubo nariai patys rašo savo tekstus (ir sutartinai nekenčia anekdotų), o ir pats buvimas scenoje yra nemenkas iššūkis. „Mano lūžis į gerąją pusę įvyko turbūt 2013 m. lapkritį. Tada vyko pasirodymas Kaune. Pajutau, koks svarbus yra tinkamas nusiteikimas. Nutariau, kad tą vakarą bus labai gerai. Taip ir įvyko. Dabar kiekvieną vakarą pasėdžiu ir tinkamai nusiteikiu. Anksčiau būdavo taip, kad žvilgteli pro užuolaidą į publiką, pagauni kokį piktą veidą ir pradedi galvoti, kad nieko neprajuokinsi. Tačiau tinkamas nusiteikimas labai padeda. Jeigu ant scenos abejosi savimi, publika kaipmat tave suvalgys. Tačiau, jeigu parodysi, kas čia viršininkas, jie tavęs klausysis ir juoksis“, – įsitikinęs P. Ambrazevičius.

Ilgokai užtrunka, kol išmoksti suvaldyti publiką. Kartais ji klausosi noriai, o kartais atrodo tarsi nusiteikusi prieš tave. „Labai sunku būna visokiuose korporatyviniuose vakarėliuose. Tai darome retai, bet kartais dalyvaujame ir juose. Jiems reikia ypač gerai nusiteikti. Čia galima palyginti su grupės pasirodymu festivalyje ir savo koncerte. Į tavo koncertą žmonės ateina pažiūrėti tavęs, o festivalyje kai kurie tave išvis mato pirmą sykį, todėl turi jiems labai greitai padaryti įspūdį. Tam reikia labai daug pasitikėjimo savimi“, – teigia pašnekovas.

Pasak jo, „Humoro klubui“ labai padeda ir kolektyvinė dvasia. „Tai labai stipriai padeda. Visų pirma atsiranda pasišaipymas vienų iš kitų. Yra tokia gera chemija. Paprasčiau ir kurti. Sėdint automobilyje pakeliui į Klaipėdą ir bendraujant tarpusavyje gimsta daug minčių. Užsirašai jas į telefoną, o paskui prisėdęs gali išplėtoti“, – atskleidžia komikas.

Kaip prastas organizatorius virto geru vadybininku

P. Ambrazevičius yra tas žmogus, kuris „Humoro klube“ atlieka du darbus: ir juokauja, ir užsiima vadyba. Jis teigia niekad nesitikėjęs, kad ne tik užsiims vadyba, bet ir mėgausis tuo: „Kai mirė vienas įkūrėjų Modestas Vaišnoras, „Humoro klubas“ visiškai sustojo. Tada vadyba rūpinęsis Martynas pasitraukė iš veiklos. Gal kokius metus buvome lyg našlaičiai. Tačiau tada Mantas Katleris gavo kvietimą pasirodyti viename bare Kaune. Jis pasisiūlė atsivežti ir mus. Nuvažiavome trise. Susirinko daug žmonių, nors televizoriuje nesivaidenome gal pustrečių metų. Buvo labai smagu. Nusprendžiau pabandyti paskambinėti po klubus, barus. Taip viskas ir įsisuko.“

Įdomu tai, kad pats pašnekovas iki tol įvairių organizacinių darbų itin bodėjosi. „Visą gyvenimą sakydavau, kad baisiai nemėgstu ką nors organizuoti. Tai būdavo didžiausia kančia. Tiek mokykloje, tiek universitete buvau tas, kuris duoda dešimt litų, bet prašo neversti jo ką nors organizuoti. Tačiau dabar užsiimu vadyba ir labai sėkmingai“, – teigia komikas.

Pastaraisiais metais „Humoro klubas“ rengia ne tik savo pasirodymus, bet ir padeda į Lietuvą prisišaukti komikų iš užsienio. Kol kas didžiausia pasirodžiusi žvaigždė – Dylanas Moranas. Tačiau svajojama ir apie pačią didžiausią šiuolaikinę „stand-up“ komedijos žvaigždę – Louisą C.K. „Tiesą sakant, tai ir yra mūsų svajonių tikslas. Jis turbūt šiuo metu pasaulyje yra pats didžiausias komikas. Nežinau jo sąlygų, bet jis Londone tris vakarus iš eilės surenka O2 areną. Todėl nežinau. Tačiau kryptingai dirbame, kad į Lietuvą atsivežtume ir didžiąsias žvaigždes. Lietuvoje jau yra kritinė masė žmonių, gana gerai suprantančių angliškai ir besidominčių „stand-up“ žanru. Jeigu mes atvešime tuos komikus ir tą publiką, jie tikrai eis į pasirodymus“, – įsitikinęs pašnekovas.

Taigi planų ir ambicijų „Humoro klubui“ tikrai netrūksta. Ryžto kryptingai ir kantriai dirbti taip pat. „Mes visai neseniai šnekėjomės apie tai, kas bus po dešimties metų. Nusprendėme, kad „Humoro klubas“ tikrai bus, nes tai yra veikla, kurią mes labai mėgstame. Turbūt kai kurie žmonės išeis, ateis naujų. Esu įsitikinęs, kad keturiasdešimties dar būsiu scenoje. Dėl penkiasdešimties dar nežinau. Turbūt nebe. Tačiau velnias žino“, – sako P. Ambrazevičius.