„Visada sau keli klausimą: ką aš turiu padaryti? Kai pavyksta suvokti, kad gali padaryti viską, kai įsitikini savo galiomis ir jėgomis, kad tavo visos svajonės gali būti įgyvendintos, tik žinok, ko tu nori. Kitas klausimas – kam aš čia? Suvokimas, kad gali kažką keisti. Tai ir yra socialinio verslo esmė: užsitikrini tam tikras pajamas, bet taip pat sukuri pokytį visuomenėje“, – sako Violeta Masteikienė (39), idėjos „Draugų uogienė“ autorė.

Iš Utenos rajono kilusi pašnekovė prisimena, kad jos pirmasis darbas buvo pardavinėti kaimynės agurkus. Tada jai buvo kokie septyneri metai. „Aš labai gerai skaičiavau ir nebijojau kalbėti“, – juokiasi ji. O pirmas oficialus darbas buvo vasarą pašte, kai tekdavo išvežioti laikraščius.

2006 m. Violeta pradėjo savo verslą – organizuoti pramoginius renginius. Kaip pati prisipažįsta, po penkerių metų tokios patirties atėjo poreikis daryti ką nors prasmingesnio. Taip gimė ne vienas socialinis projektas.

„Draugų uogienė“ gimė iš vaikystės prisiminimų

Ji pasakoja, kad „Draugų uogienė – dalinkis“ atėjo iš gyvenimo: „Esu užaugusi daugiavaikėje šeimoje. Pernai buvo gausus obuolių derlius. Matydama, kaip žūva tiek daug obuolių, pagalvojau, o kam jų reiktų. Prisiminiau, kad mes šeimoje viską stengdavomės paruošti patys. Kaimynai atiduodavo nurinkti sodus: važiuodavome skinti serbentų, obuolių. Tai buvo smagus užsiėmimas visai šeimai, bendravimas su kaimynais kartu skinant obuolius. Taip gimė mintis, kad to reikia daugiavaikėms šeimoms.“

Tai yra moralinis pasitenkinimas, teigiama emocija, suvokimas, kad iš tiesų darai pokytį. Tai yra ta grąža. Tokiu atveju tai atsiperka.

V. Masteikienė

Dar vienu postūmiu tapo siekis sugriauti visuomenėje įsišaknijusius stereotipus. Dauguma mano, kad daugiavaikės šeimos pačios atsakingos už savo problemas, pastebi ji. Esą pačios prisidarė vaikų ir dabar nežino, ką su jais daryti. Taip sukuriamas neigiamas požiūris į tai kaip verslą, mat šeima gauna valstybės subsidijas ar paramą iš organizacijų ir iš to gyvena nieko kito nesistengdama daryti.

„Visų pirma buvo noras sugriauti šį mitą bei tokią nuostatą ir sukurti verslą, kuris galėtų būti pagalba šeimoms, iš kokios pati esu kilusi. Norisi įkvėpti vaikus, kad jie gali siekti svajonių, kad gali būti aktyvūs. Juk iš tėvų išmokstame aktyvumo ir priimti sprendimus. Štai mano tėvai labai stengėsi, kad mums nieko netrūktų, ir mes išmokome dirbti daug bei sunkiai, kad turėtume rezultatą“, – įkvėpimo šaltinį atskleidžia pašnekovė.

Šiemet „Draugų uogienės“ projektas švenčia jau antrus gyvavimo metus. Kol kas įgyvendinta pirmoji dalis. „Mes skatiname žmones atsakingai vartoti, neleisti derliui supūti. Žmonės dalijasi derliaus pertekliumi, mes padedame susisiekti su daugiavaikėmis šeimomis. Mainais už sodų gėrybes daugiavaikės šeimos verda miestų mugėse uogienes ir nemokamai dalija miestiečiams. Taip visuomenė gali įsitikinti, kad daugiavaikės šeimos aktyvios, jos dalijasi ir kuria, bendrauja, augina atsakingą ateities visuomenę“, – pasakoja projekto sumanytoja.

Nuo kitų metų V. Masteikienė bandys organizuoti uogienių gamybą ir pardavimą, kad daugiavaikės šeimos gautų realias pajamas, o ne tik sutaupytų. Tai būtų papildomas verslas ir naujų darbo vietų sukūrimas, pranašumus vardija ji.

„Draugų uogienės“ įkūrėja skaičiuoja, kad projekto metu pernai buvo aplankyti keturi miestai, šiemet – jau dukart daugiau. Surinkta apie 5,5 t obuolių ir 230 kg uogų. Į projektą įsitraukė 122 šeimos.

Idėjos atsiperkamumas – teigiama emocija

Pašnekovė įsitikinusi, kad projekto sėkmė ateityje daugiausia priklausys nuo to, kaip darniai pavyks visiems kartu veikti. Pasiteiravus, ar šis sumanymas atsiperka, moteris pasakoja, kad atsiranda vis daugiau norinčiųjų prisidėti, o tai skatina didesnį teigiamą pokytį, kuris dar tik prasideda.

„Mes įgyvendinome tik pusę projekto, todėl dar sunku kalbėti apie atsiperkamumą. Be to, kaip socialiniame versle kalbėti apie jį? Tai yra moralinis pasitenkinimas, teigiama emocija, suvokimas, kad iš tiesų darai pokytį. Tai yra ta grąža. Tokiu atveju tai atsiperka. O piniginė grąža dar ne taip išplėtota, kaip norėtųsi“, – atvirauja ji.

V. Masteikienė skaičiuoja, kad projekto pradžiai reikėjo surinkti 10 tūkst. litų. Bet to neužtenka. Kaip pati sako, reikia labai daug kitų investicijų: tikėjimo, užsidegimo, įtikinti komandą, užmegzti ryšių, rasti rėmėjų.

Reikia nebijoti žengti žingsnį į niekur

Projekto „Draugų uogienė“ autorė kitiems palinkėtų nebijoti, tik susimąsto, kad turbūt visi to linki, tad priduria, kad reikia nebijoti žengti žingsnį į niekur: „Tai turbūt pati baisiausia akimirka, kai galvoji, kad tai yra siena ar kažkokia riba. Bet ta siena ar riba slypi tik tavo galvoje arba suvokime, kada atsisakai darbo, garantuotų pajamų, kai esi samdomas darbuotojas. Tau reikia daryti žingsnį – pradėti savo verslą. Dažniausiai tokia nesaugumo riba atrodo labai didelė, bet ji tėra galvoje. Reikia nutrinti tą ribą, žengti turint labai konkrečią motyvaciją, ką aš galiu pakeisti. Esu socialinio verslo atstovė – mano prioritetas yra ne uždirbti, o pakeisti. Turi galvoti apie naudą, kurią atneši, o pinigai ateis kaip kompensacija.“