Pirmą kartą įžengęs į barą „Bukowski“ Visų Šventųjų gatvėje ir pasėdėjęs keliolika minučių susimąstai, kad tai yra vieta, į kurią dar ne kartą sugrįši. Nežinau, kaip jums, bet man geriausi barai yra tokie, į kuriuos eini ne savęs parodyti, o tiesiog šiaip pabūti. Laisvai, nesivaržydamas. Į gerą barą gali eiti ir su kompanija, ir visiškai vienas. Ir geros nuotaikos, ir prislėgtas gyvenimo svorio. Kalbėdamas su baro „Bukowski“ šeimininkais Evaldu Zubricku ir Domu Staniuliu vis pagalvodavau, kad tai žmonės, turintys lygiai tokią pačią viziją. Tiksliau ne viziją, o viziją, virtusią realybe.

Barų kultūroje jau keliolika metų

„Bukowski“ – tai ilgametės patirties ir darbo rezultatas. Ir E. Zubrickas, ir D. Staniulis barų kultūroje sukasi jau daugiau nei dešimtmetį. Domas dirbo „Tamstoje“, „Gluck“. Evaldas įkūrė garsųjį klubą „Play“. „Vilniaus barų kultūroje mes tikrai ne naujokai. Pažįstame daugelį žmonių šioje bendruomenėje. Ši kultūra labai ypatinga. Kai į ją pasineri, paskui labai sunku atsitraukti. Be abejo, kai buvome visai jauni, labiausiai traukė socializacija, pažintys, palyginti laisvas gyvenimo būdas. Čia nebūna dienų nuo aštuonių iki penkių. Kartu pilna ir sričių, kuriose gali išreikšti save“, – pasakoja E. Zubrickas.

Baras „Bukowski“ – tai verslininkų evoliucijos rezultatas. Pašnekovai sako, kad su metais tiesiog keitiesi, nenori stovėti vietoje, todėl ir ieškai šiek tiek kitokių formų savo idėjoms išreikšti. „Manau, kad ta baro vizija keičiasi natūraliai tiek su amžiumi, tiek su laikotarpiu. Aš turiu tokią profesinę ligą – kai kur nors keliauju, domiuosi ir ten esančiais barais, kavinėmis. Nieko negaliu sau padaryti. Tas žinias paskui perleidi per save ir bandai pats pritaikyti. Ilgainiui suvoki, kas ir kaip turi būti. Įdomu ir tai, kad augi kartu su savo klientais. Tie žmonės, kurie kadaise lankydavosi „Play“, dabar vaikšto į barą „Bukowski“. Jie tiesiog suaugo, nori ir kažko kitokio, ir jau pažįstamos atmosferos“, – teigia E. Zubrickas.

Amerikiečių rašytojas Charlesas Bukowskis baro veidu pasirinktas labai sąmoningai. Jo knygose verslininkai pamatė tokį pasaulio patyrimo būdą, kokį norėjosi atkartoti bare. „Man Ch. Bukowskis patiko savo tikrumu. Ypač dabar, šiais keistais laikais, mums labai trūksta atvirumo, daiktų vadinimo tikraisiais vardais. Jo knygose viskas tikra“, – sako D. Staniulis.

Atvirumas, tikrumas, laisvė – tai vertybės, kuriomis vadovaujantis ir kuriamas baras. Tai geriausiai atsispindi bendraujant. Bare „Bukowski“ nėra jokių standartų, nėra jokių iš anksto paruoštų frazių, kuriomis barmenai turi sveikintis su žmonėmis. Kiekvienas turi turėti savo stilių. „Ch. Bukowskis tiesiog idealiai tinka barui. Jo kūryba, gyvenimo būdas tiesiogiai siejasi su alkoholiu, barais. Baras tarsi prašyte prašosi tokio vardo. Mes barą norime plėtoti taip, kad jame paties Ch. Bukowskio būtų dar daugiau. Aišku, nevisiškai pagal jį. Tuomet baras būtų pernelyg prastos reputacijos (juokiasi), bet ta laisvumo, ironijos dvasia turi būti juntama“, – dėsto E. Zubrickas.

Pagaliau baro kūrėjams nesinorėjo ir sterilumo, nugludintų kampų bei iki tobulybės nušlifuotų sienų. „Mes specialiai nečiustijome kiemo. Norėjome šiam pastatui palikti kuo daugiau autentiškumo. Norime, kad žmonės pas mus jaustųsi labai laisvai. Laisvė mums yra svarbiausia. Kita vertus, maisto, gėrimų kokybė turi būti aukščiausios kokybės“, – teigia D. Staniulis.

Baras – tai irgi verslas

Daugiau nei dešimtmetis barų versle – tai nemenkas pasiekimas. Ne paslaptis, kad ši sritis išsiskiria gana trumpais verslų gyvavimo laikotarpiais. Ką pašnekovai daro kitaip? Jie sako, kad atsakymas paprastas. Tai nuolatinis darbas. „Yra daug vietų, kurios atidaromos ir paskui nebesikeičia. Taip negali būti. Negalima užstrigti vienoje vietoje. Turi visada keistis, nuolat kelti kokybę. Čia panašiai kaip turėti namus. Vieną stogo kampą užlopei, o, žiūrėk, jau kitas prakiuro. Kai nustoji eiti aplink tą namą, žiūrėti, ką jame reikia pataisyti, patobulinti, tuomet ir prasideda problemos“, – įsitikinęs E. Zubrickas.

Jis atkreipia dėmesį, kad visuomenėje nusistovėjęs toks keistas požiūris, kad baras – tai tik alkoholis, linksmybės, o skaičiai jame apskritai nereikalingi. Neva yra apyvarta, pajamos, tiekėjai ir viskas. Ne viskas taip paprasta. Baras yra lygiai toks pats verslas, tad viskas jame turi būti užfiksuota ir suskaičiuota.

 

„Evaldas yra toks žmogus, kuris moka taupyti, derėtis. Aš juokauju, kad jis yra blogas policininkas, o aš gerasis.“

D. Staniulis.

 

„Tai vienas svarbiausių dalykų, nuo to labai daug priklauso. Apskaičiuoti reikia pačius smulkiausius niuansus: kokios tavo servetėlės, kokie batų kilimėliai. Nori nenori – viskas susiveda į skaičius. Labai sunku suprasti ir išmokti balansuoti ant tos uždirbimo ir išsilaikymo ribos. Turi suprasti, kiek tau reikia žmonių, kur prarandama daugiausia pinigų. Šis verslas tikrai labai sudėtingas ir rizikingas. Tikrai yra ir buvo daugybė vietų, kurios tarsi ir buvo jaukios bei malonios, bet kažko pritrūkdavo“, – svarsto D. Staniulis.

Suderinti visus šiuos dalykus paprasčiau, kai vietos šeimininkai yra gerai pasiskirstę pareigomis. E. Zubrickas juokiasi, kad visa laimė, jog Domas moka dirbti su skaičiais. Jis pats to visai nesugeba. Kita vertus, jis pats yra geras ir griežtas derybininkas, kurio gebėjimai labai praverčia kalbantis su partneriais. „Evaldas yra toks žmogus, kuris moka taupyti, derėtis. Aš juokauju, kad jis yra blogas policininkas, o aš gerasis“, – juokiasi D. Staniulis.

Verslininkai tikina radę gerą tarpusavio santykių pusiausvyrą ir tai atsispindi darbe. „Esame kažkaip pasiskirstę tas pareigas ir, manau, esame labai neblogas duetas. Visgi kartu dirbame jau nemažai metų. O tai gana reta. Labai dažnai kartu dirbantys draugai susipyksta, išsiskirsto, o mes išlikome kartu ir tuomet, kai sekėsi, ir kai nesisekė“, – teigia E. Zubrickas.

Dabar savo įdirbį pašnekovai nori išnaudoti kurdami vietą, kuri taptų Vilniaus dalimi, turinčia nuolatinius klientus, kurie be jos tiesiog neįsivaizduoja miesto. „Be abejo, mes norime būti čia, plėstis, tobulėti. Aišku, klausimas tik dėl paties pastato, visgi čia esame tik svečiai. Tačiau mums ši vieta labai patinka. Tikrai norime čia įleisti šaknis ilgam. Tačiau, net jeigu ir ne čia, „Bukowski“ išliks“, – tikina D. Staniulis.