Kaip mes žiūrime į sovietmečio laikus? Vyresnioji karta galbūt jiems yra išsaugojusi nemažai nostalgijos. O štai jaunimas žino jau tik iš tėvų pasakojimų ir istorijos vadovėlių. Prieš penkerius metus prodiuserė Rūta Vanagaitė su kolegomis nusprendė pabandyti atgaivinti bent dalelę istorijos. 25 km už Vilniaus veikia sovietinis bunkeris, kuriame trims valandoms atgimsta niūri realybė. Ar manote, kad lengvai atlaikysite išbandymus ir nieku gyvu nepasirašysite sutikimo bendrauti su KGB? Bunkerio „darbuotojai“ tokių kaip jūs matė jau tūkstančius… Ir absoliučią daugumą lengvai privertė vaikščioti po koridorius žąsele.

„Projektas „Soviet Bunker“ buvo sumanytas kaip edukacinis televizijos realybės šou. Deja, idėjos įgyvendinti nepavyko, tad buvo nuspręsta kurti savotišką realybės spektaklį. Iš pradžių planavome televizijos realybės šou. Idėja buvo pasiskolinta iš britų „Channel 4“, kurie kūrė realybės dramą apie 50-ųjų mokyklą Didžiojoje Britanijoje. Jie iš jaunų šiuolaikinių britų atėmė drabužius, aprengė 50-ųjų uniformomis ir žiūrėjo, kas bus. Pamanėme, kad būtų dar įdomiau šiuolaikinį mūsų jaunimą perkelti į tarybinę santvarką ir pažiūrėti, kaip pagal ją gyvens. Planavome kurti dviejų savaičių renginį, kalbėjome su praktiškai visomis televizijomis. Visos pasakė, kad tai būtų įdomu, bet idėja niekaip nepritrauks rėmėjų. Todėl pamanėme, kad galime imtis štai tokio projekto. Ėmėme dairytis po visą Lietuvą ir ieškoti apleistų pastatų. Radome daugybę fabrikų, bet juose paprastai nėra nei vandens, nei elektros, pilna chemikalų. Galiausiai sužinojome, kad netoli Vilniaus yra kažkoks bunkeris“, – pasakojo R. Vanagaitė.

Taip ir atgimė 1983–1985 metais statytas sovietinis bunkeris. Tai 5 000 kv. m pastatas su 2500 kv. m požeminiu bunkeriu 2 ha uždaroje teritorijoje. Porą kartų per mėnesį čia susirenka kelios dešimtys lietuvių ir užsienio turistų. Jie suvaromi į bunkerį ir virsta tarybiniais piliečiais, kuriuos palaužti ir užverbuoti bando KGB pareigūnai.

Prodiuserės teigimu, paprastai „pareigūnai“ greitai ima kontroliuoti minią. Žmogus turi mažiau valios, negu norėtų sau pripažinti. „Čia ateina spalvingi ir gražūs žmonės, palieka savo daiktus, mes juos aprengiame votinėmis striukėmis ir per dešimt minučių padarome tarybiniais piliečiais. Renginys trunka tris valandas, per jas pareigūnai visiškai suvaldo minią ir niekas net nedrįsta pasipriešinti. Eina jau penkti metai ir per šį laiką bunkeryje pabuvojo apie 26 000 žmonių. Iš jų gal tik 5–6 pasipriešino. Buvo vienas norvegas, vienas juodaodis olandas ir gal trys lietuviai, o visi kiti su viskuo sutinka. Žmonės visiškai paklūsta, pasirašo, ką reikia. Pavyzdžiui, suvarai visus į vieną patalpą, liepi giedoti Tarybų Sąjungos himną ir visi gieda, liepi eiti vorele ir visi eina, liepi eiti žąsele ir visi tupiasi, liepi pasirašyti bendradarbiavimo sutartį su KGB ir visi pasirašo. Kartais gal ne iš pirmo karto, tada patupdome kokiai dešimčiai minučių į karcerį…“ – pasakojo R. Vanagaitė.

Prodiuserė atskleidė, kad užsieniečiai po spektaklio pradeda kitaip žvelgti į Sovietų Sąjungos laikus. Po tokios ekskursijos jie pamato, kaip sunku nepalūžti. „Užsieniečiai yra žymiai trapesni. Lietuviai turi tvirtumo, kitą kartą ir išdidumo, ambicijų. Aišku, vyresniems žmonėms sunkiau. Jiems sudėtinga, nes arba patys buvo režimo aukos, arba jo atstovai. Tada jie nepripažįsta, kad taip išvis yra buvę. Užsieniečiai iki tol nemano, kad buvo būtent taip ir kad jie patys taip greitai pasiduos. Žmogus savyje atranda tai, ko nemanė turintis. Kai paskui paklausi, kodėl neprotestavo, nesipriešino, jie sako, kad buvo vieni, norėjo valgyti ir bijojo likti be pietų, kad bijojo šuns ir panašiai. Tai tokie patys pasiteisinimai kaip ir sovietiniais laikais. Rusai ir baltarusiai apskritai nesupranta, kas čia vyksta. Jie taip gyvena ir šiandien. Jeigu nuvažiuotumėte prie Baltarusijos sienos, pamatytumėte muitininkus tokiais pačiais akmeninias veidais“, – sakė R. Vanagaitė.

Anot jos, didžiausi išgyvenimai ne fiziniai, o protiniai. Pačiame spektaklyje gali dalyvauti beveik bet kas, tačiau net ir fiziškai stipriausi nėra apsaugoti nuo alpulio ar ašarų.

„Informuojame žmones, kad tenka šioks toks fizinis krūvis, nes reikia tris valandas išbūti ant kojų. Tačiau yra atėję ir nėščiųjų, ir žmonių su ramentais ar po operacijos. Silpnesnius aktoriai patausoja. Nors buvo žmonių, kurie bunkeryje sužino apie savo klaustrofobiją… Bunkeryje žiemą vasarą yra aštuoni laipsniai šilumos, drėgna, lengva paklysti, neveikia mobilieji telefonai, jeigu pamestume ką nors, būtų prastai. Porą kartų esame pusvalandžiui pamiršę žmogų karceryje. Valgykloje (paskutinėje stotelėje) būna padėta tiek lėkščių, kiek yra žmonių, todėl jeigu matome, kad prie vienos lėkštės nieko nėra, lakstome ir ieškome. Randame kur nors apsiverkusį… Spektaklis vyksta kiekvieno žmogaus viduje. Kiekvienas sprendžia, ar jam palūžti, ar pasipriešinti. Tokia vidinė dilema, sakyčiau, yra labai tikroviška. Sako, kad didžiausias įspūdis po spektaklio būna naktį, kai nubundi ir pradedi galvoti, kaip buvo, kodėl pasielgei taip, o ne kitaip“, – kalbėjo R. Vanagaitė.

Prodiuserė tikino, kad sunkiausia buvo rasti tinkamų aktorių. Jų ieškant neišvengta problemų. „Buvo didelė aktorių atranka. Dabar pas mus yra trys profesionalūs aktoriai ir trys neprofesionalai. Tie neprofesionalai yra buvę milicininkai-policininkai. Mums svarbu, kad jų veidai būtų nepažįstami iš televizijos, ir kad – kas yra šiek keista – jie būtų nusistatę prieš totalitarinę sistemą. Kalbinome Rusų dramos teatro aktorius, buvusius komjaunimo atstovus ir jie atsisakė dalyvauti sakydami, kad čia viskas neobjektyvu. Jie sakė sutiksiantys, jeigu bus rodomos ir gerosios, ir blogosios Sovietų Sąjungos pusės. Jie ilgisi tų laikų, o mes nenorėjome kurti nostalgijos. Pas mus vaidina vienas buvęs Rusų dramos teatro aktorius, kurį kolegos labai pasmerkė. Spektaklis vyksta rusų kalba ir jie supranta, kad mes tyčiojamės ne tik iš buvusios sistemos, bet ir iš rusų tautos bei kultūros. Čia tikrai opūs dalykai. Tarkime, rusų televizijos apie mus rengė labai negražius reportažus. Daug aktorių pas mus atkrito. Jie turi rodyti tam tikrą žiaurumą, tačiau lanksčiai ir neperžengti ribos. Buvo tokių, kurie ją peržengė. Jie pajuto valdžią keturiasdešimčiai ar penkiasdešimčiai žmonių ir ėjo šiek tiek per toli, išsitrynė riba tarp terorizavimo ir spektaklio. Tokių žmonių teko atsisakyti. Aktorius pats turi jausti ribą. Dabartiniais aktoriais esame labai patenkinti. Per penkerius metus išvengėme rimtesnių incidentų. Taip gal kam nors šuo kelnes šiek tiek sudraskė, gal kieno laikrodis sudužo, gal ką nors daktarė taurėmis nudegino, bet čia tik smulkmena. Na, moksleiviai labai mėgsta alpti. Tačiau pauosto amoniako ir eina toliau“, – kalbėjo R. Vanagaitė.

Jos teigimu, pats bunkeris yra savotiškas aktorius. Jis turi savo tamsią istoriją, kuri nepaliauja bauginti. „Aš ten viena neičiau. Tikrai niekada nebus taip, kad pati viena užsidegčiau šviesą ir vaikščiočiau po tą bunkerį. Man ten baisu. Jeigu dingtų elektra, niekada nerasčiau išėjimo“, – pripažino prodiuserė. Žinoma, čia tik spektaklis, bet labai tikroviškas. R. Vanagaitė juokavo, kad geriausiai tai supranta jame vaidinantis šuo. „Geriausias mūsų aktorius yra šuo. Prieš spektaklį jį gali niurkinti kiek tinkamas, bet spektaklio metu jis nieko neprisileidžia. Jis tiesiog žino, kada koks laikas“, – sakė ji.