Baimė itin dažnai lemia, kokius sprendimus priimame, kaip vertiname save ir savo galimybes. Norint suvaldyti auditorijos dėmesį, reikia ypač daug pastangų ir energijos, o sklandžiam kalbėjimui būtinas aštrus mąstymas ir susitelkimas. Pasirenkame, ar baimės suteiktą energiją nukreipiame stengdamiesi užmaskuoti savo jaudulį, ar šią energiją panaudojame, kad įtaigiai kalbėtume ir sklandžiai dėstytume mintis. Mūsų kūno reakcija padeda susidoroti su iššūkių kupina situacija, tereikia tinkamai tuo pasinaudoti. Apie tai, kaip baimė mums padeda siekti tikslų, kalbamės su įtaigaus kalbėjimo meno ir originalių pristatymų rengimo eksperte Marija Mikalauskiene.

Atlaidumas klaidoms

Dirbdama su savo klientais, pašnekovė pastebėjo, kad bene dažniausiai pasikartojanti baimė, susijusi su viešu kalbėjimu, yra pasmerkimo baimė. „Visi norime būti bendruomenės dalimi. Trokštame, kad mus priimtų, gerbtų ir mėgautųsi mūsų buvimu. Tai natūralu. Todėl labiausiai lipdami į sceną bijome, kad mūsų idėją ir mus pačius išjuoks, atstums, o blogiausia – tiesiog ignoruos“, – tvirtina M. Mikalauskienė. Ši baimė kyla dėl to, kad dėmesį sutelkiame į save, užuot susitelkę į tikslą, kurį norime pasiekti savo kalba. Paradoksalu, tačiau baimės sužadintą energiją daug sunkiau pakreipti tinkama linkme. Ekspertė teigia, kad šią energiją galima nevalingai paversti žlugdančiu įsitikinimu, jog mums tikrai nepavyks. M. Mikalauskienė pabrėžia, kad drąsa – tai mūsų pasirinkimas baimės akivaizdoje kylančią energiją panaudoti tikslui siekti. Pašnekovė užsimena, kad geriausias būdas susitaikyti su viešo kalbėjimo baime – mokytis būti atlaidiems kitų klaidoms ir nesėkmėms. Tik tuomet imsime pastebėti, kad vis lengviau atleidžiame sau ir paprasčiau žiūrime į galimybę suklysti viešai. Juk apsikvailinę prieš kitus, tiesiog galime patys iš to pasijuokti ir galbūt net prajuokinti savo draugus. Svarbiausia, kaip patys priimame savo nesėkmes.

„Drąsa nereiškia, kad baimė išnyksta, tiesiog atsiranda suvokimas, jog egzistuoja kažkas svarbesnio už ją“

M. Mikalauskienė

Tikslo svarba

M. Mikalauskienė prisipažįsta, kad jai ne kartą teko dirbti su labai aukštas pareigas užimančiais verslo ir politikos lyderiais, kurie be galo bijojo kalbėti viešai. „Tuomet tiesiog daug kalbėdavome apie tai, kodėl jie nori perduoti savo idėją, kodėl tai svarbu jiems ir auditorijai. Baimė nedingdavo. Net nesiūlau stengtis, kad ji išnyktų. Tiesiog aiškiai įvardiję, kodėl būtent šis pranešimas yra svarbus, pripažindami savo baimę, pradedame kalbėti drąsiai, nuoširdžiai ir įtaigiai.“ Tam, kad rastume tokį tikslą, dažnai turime atkakliai ieškoti ir labai gerai pažinti save. Socialiai suformuoti ir dar vaikystėje primesti pseudotikslai mums niekuomet nebus pakankamai svarbūs. Tikslas turi kilti iš vidaus. Tokiu atveju sudėtingoje situacijoje kylantį stresą galime nukreipti mums naudinga linkme. Taigi, prieš sakant kalbą, vertėtų pagalvoti, kodėl tai darome ir kas mus motyvuoja. Tai suteikia reikiamos energijos, kuria galime pasidalyti su auditorija. Tikslas suteikia kryptį, todėl net ir improvizuodami natūraliai parinksite tinkamiausius žodžius ir pavyzdžius. Ilgainiui viešas kalbėjimas ir pati baimė taps įprasta. Emocijos atslūgsta, o kalbos sakytojas gali pradėti improvizuoti ir mėgautis pačiu procesu. Juk, pripažindami savo baimę, pripažįstame paties tikslo svarbą. Tai suteikia daugiau jėgų siekti to, ką esame užsibrėžę.

Įkvėpimo šaltinis

Tie, kas mąsto novatoriškai ir ieško autentiškų sprendimų, nuolat rizikuoja būti aplinkinių nesuprasti, pasmerkti bei išjuokti. Vis dėlto išdrįsusieji įgyvendinti savo viziją įkvepia ir kitus. Susidūrę su tokiais žmonėmis, nejučia imame labiau pasitikėti savo intuicija ir veikti drąsiau. M. Mikalauskienė cituoja Ambrose Redmoon žodžius: „Drąsa nereiškia, kad baimė išnyksta, tiesiog atsiranda suvokimas, jog egzistuoja kažkas svarbesnio už ją.“ Pašnekovė prisipažįsta, kad ją įkvepia žmonės, žinantys, ko nori, ir išdrįstantys veikti, nepaisydami savo baimių. M. Mikalauskienė mini jaunus verslininkus, startuolių įkūrėjus, kurie kuria, nepaisydami aplinkinių nuomonės, kritikos ir savo baimių, ir daro tai, kas jiems atrodo teisinga, svarbu bei naudinga. Tokių pavyzdžių, anot pašnekovės, galima rasti visą galybę. Be to, kiekvienas galime prisiminti ne vieną atvejį, kai išdrįsome atlikti tai, kas anksčiau kėlė kojas pakertančią baimę. Didžiuliu savo įkvėpimo šaltiniu pašnekovė įvardija vieną itin sėkmingą Lietuvos verslininką, kuris savo užimtoje darbotvarkėje vis rasdavo laiko susitikti su ja ir pasidalyti savo išmintimi. Viena tokių jųdviejų pamokų buvo susijusi būtent su baime. „Kartą į susitikimą jis atėjo labai įsitempęs, – pasakoja M. Mikalauskienė. – Mano didžiulei nuostabai, jis papasakojo, kad ką tik dalyvavo labai svarbiame susitikime, kuriame jautė didelę baimę. Tiesa, apie savo baimę jis kalbėjo ne kaip apie problemą, o kaip apie natūralią emociją, kylančią tuomet, kai sieki svarbaus tikslo.“ Aiškiai įvardiję tai, ko siekiame, ir pripažinę, kad jaučiame baimę, o jos sužadintą energiją pasirinkdami nukreipti mums svarbaus tikslo linkme, galime nuversti kalnus.