Kai esi žvaigždės sūnus, gyvenimas klostosi šiek tiek kitaip nei daugeliui. Tačiau, pasak Ąžuolo Žvagulio (30), vyresniajai kartai puikiai žinomo atlikėjo Žilvino Žvagulio (50) sūnaus, manyti, kad viskas dėl to klostosi labai paprastai, yra klaidinga. Pašnekovas tikina, kad nuo pat paauglystės sunkiai dirbo, o brangiausią ir dabar daugiausia naudos duodančią patirtį sukaupė plušėdamas Anglijos restoranuose, kur pradėjęs nuo žemiausio laiptelio vėliau pakilo iki direktoriaus posto. Dabar Ą. Žvagulio pareigos taip pat solidžios. Grįžęs į Lietuvą jaunas vyras ėmėsi vadovauti neseniai kartu su verslo partneriais Vilniuje atidarytam austrių ir šampano barui „Epernay“.

Verslui paaukotos ilgos darbo valandos

„Epernay“ (baras pavadintas miesto, tituluojamo Šampanės regiono sostine, garbei) pradėjo veikti 2015 m. gruodžio pradžioje. Vakarienė dviem asmenims ten kainuoja vidutiniškai 60 eurų, tačiau norinčiųjų pajusti austrių skonį ir pasimėgauti šampanu, kurio baro lankytojams siūloma apie 200 pavadinimų, nestinga. Tokią sėkmę galima aiškinti įvairiai. Žinoma, neatmetant ir to, kad naują, madingą vietą įkūrė ir valdo žinomi žmonės. Vis dėlto didžiausią įtaką, pasak Ą. Žvagulio, tam padarė ilgas ir nuoseklus pasiruošimas.

„Idėja apie tokio pobūdžio baro kūrimą mums gimė prieš porą metų. Tai buvo mano sumanymas, kurį parėmė kiti, todėl pusantrų metų įtemptai ruošėmės atidarymui. Buvo daug iššūkių. Pavyzdžiui, vietos paieškos. Tačiau didžiausiu galvosūkiu tapo virtuvės šefas. Gerų šios pozicijos specialistų Lietuvoje nedaug, o ir tie visi jau turi darbą. Todėl labai džiaugiamės, kad pavyko rasti jauną ir ambicingą šefą, kuris nemažai prisidėjo prie valgiaraščio formavimo“, – sako „Epernay“ vadovas ir vienas iš savininkų.

 

„Užsukus pas mus galima pažaisti su skoniu. Galbūt net atrasti savo mėgstamiausią šampaną, pabandyti priderinti jį prie vienos iš trijų „Epernay“ patiekiamų rūšių austrių“

Ą. Žvagulis

 

Iš viso yra keturi naujojo baro dalininkai: Ą. Žvagulis, jo tėvas Žilvinas bei brolis Rytis, taip pat senas Žilvino draugas Gytis Daugėla. Visų jų dalys naujame versle yra lygios, todėl su juo susiję klausimai sprendžiami bendru sutarimu. Tiesa, restoraną prižiūri ir jo kasdieniu darbu daugiausia rūpinasi Ą. Žvagulis ir G. Daugėlos dukra Gabija.

„Kol kas ten praleidžiu labai daug laiko. Tenka neretai ir ilgiau padirbėti. Bet dabar toks laikotarpis, kai reikia padaryti įdirbį. Žinau, kad tai amžinai nesitęs. Tai žino ir mano šeima, kuri supratingai priima dabartinę situaciją“, – aiškina neseniai tėvu tapęs pašnekovas.

Nori tapti neatsiejama Vilniaus dalimi

Ą. Žvagulio pasiteiravus, kodėl nutarta plėtoti būtent tokio pobūdžio barą, pastarasis nedvejodamas atsako, kad tai lėmė supratimas, jog Vilnius yra pasiruošęs kokybei. Be to, rinkoje ši niša buvo neužimta. Dėl šių priežasčių į „Epernay“ atidarymą drąsiai investuota šimtai tūkstančių eurų.

Pašnekovo teigimu, didelės investicijos negąsdina. Jos tik rodo pasiryžimą ilgam įsitvirtinti sostinės restoranų ekosistemoje.

„Mes atėjome ne metams ir ne dvejiems. Savo planuose matome mažiausiai dešimtmetį veiklos. Tokiam laikotarpiui pasirašėme patalpų nuomos sutartį. Sieksime tapti Vilniaus dalimi, be kurios būtų sunku įsivaizduoti miestą“, – tikina Ą. Žvagulis.

Anot jo, šių tikslų siekti įkvepia ir gerai nuteikia pirmieji lankytojų atsiliepimai bei pasiekti darbo rezultatai. Per pirmąsias dvi veiklos dienas „Epernay“ pardavė visas turėtas austres. Tai, Ą. Žvagulio teigimu, nestebina, nes lietuviai jau turi gana išlavintą skonį ir, svarbiausia, yra gana smalsūs, kad išdrįstų ragauti neįprastą patiekalą.

Be to, kad lietuviai jau nesibaido jūrų gėrybių, „Epernay“ šeimininkus atkakliau dirbti skatina ir pasaulinės tendencijos, rodančios nuolatos augančius šampano ir austrių pardavimus. Tai reiškia, kad šie produktai išgyvena pakilimą. O viena to priežasčių – naujų rinkų atsiradimas ir sėkminga plėtra.

Kova su išankstine nuomone

Ą. Žvagulis skaičiuoja, kad į „Epernay“ sudėtos investicijos sugrįš per trejus metus. Tiesa, jis pripažįsta, kad tai dar tik tolima vizija. Dabar jam svarbiausia tobulinti baro darbą, ten užsukančių klientų aptarnavimą. Kad „Epernay“ svečiams skiriamas ypatingas dėmesys, įrodo ir bare įrengtas cigarų kambarys, kurį pamėgo verslo pasaulio žmonės, vertinantys privatumą ir ramybę.

Naujojo austrių baro pozicijas stiprinti ketinama taip pat plečiant patiekalų gamą. Pašnekovas prasitaria, kad „Epernay“ taps itališkų ikrų atstovais.

Nors Ą. Žvagulio su partneriais valdomas baras yra išskirtinių patiekalų ir nekasdieninių gėrimų baras, tačiau jis, pasirodo, nėra skirtas tik turtuoliams. „Užtenka, kad daugelyje klubų šampanas kainuoja brangiai. Mes viską suskaičiavome ir suderinome taip, kad šampanas taptų prieinamas daugeliui. Užsukus pas mus galima pažaisti su skoniu. Galbūt net atrasti savo mėgstamiausią šampaną, pabandyti priderinti jį prie vienos iš trijų „Epernay“ patiekiamų rūšių austrių“, – sako pašnekovas.

Paklaustas, kaip gimė austrių baro idėja, vyras nurodo, kad šią mintį jis pasigavo gyvendamas užsienyje ir keliaudamas.

„Į Londoną iškeliavau, kai buvau dar labai jaunas. Jau būdamas keturiolikos, ten pradėjau darbuotis viename iš daugelio restoranų. Tada tiesiog ploviau lėkštes. O nuo šešiolikos dirbau padavėju ir su laiku pamažu kopiau karjeros laiptais. Darbas restoranų pasaulyje leido pamatyti daug naujų dalykų, taip pat suteikė įvairių, dabar labai pravarčių žinių. Pavyzdžiui, suprantu, kad geras restorano valdytojas privalo išmanyti ir žinoti kiekvieną ten vykstančio darbo aspektą. Nesvarbu, kas tai būtų – indų plovimas, aptarnavimas ar vadyba. Kai žinai šiuos dalykus, esi glaudžiau susijęs su kolektyvu, jis tampa vientisa komanda, o ne tiesiog pavaldiniais“, – aiškino net 18 metų užsienyje gyvenęs Ą. Žvagulis.

Vis dėlto jo sunkus darbas ir pastangos ne visada pastebimi. Anot pašnekovo, vien dėl to, kad jis yra žinomų žmonių atžala, nemažai sutinkamų žmonių turi išankstinę negatyvią nuostatą.

„Tokie žmonės mano, kad man gyvenime viskas buvo paduota ant lėkštutės, kad nereikia niekuo rūpintis. Bet iš tikrųjų kasdien juk dirbi, stengiesi. Jei reikia, būnu ir santechnikas – nebijau susitepti rankų“, – drąsiai rėžia A. Žvagulis.

Tiesa, jis pripažįsta, kad garsi pavardė ne tik trukdo, bet ir padeda. Ji atveria daug durų, leidžia bendrauti su įvairiais žmonėmis, iki kurių kitu atveju būtų sunku prisibelsti.

Linki padirbėti juodą darbą

Baro plėtojimui ir priežiūrai reikia skirti daug dėmesio, todėl kitai veiklai Ą. Žvagulis laiko kol kas neturi. Tačiau idėjų, kuo norėtų užsiimti ateityje, vyras sakosi turįs. Pasak jo, po kurio laiko, kai „Epernay“ dirbs kaip geras laikrodis, kuriam nebereikia priežiūros, ateis laikas kitiems projektams restoranų ir nekilnojamojo turto nuomos srityse.

„Esu tikras, kad geras direktorius yra tas, kurio įmonė sėkmingai dirba be didelio įsikišimo. Kad taip nutiktų, turiu dabar daug dirbti“, – ryžtingai tvirtina Ą. Žvagulis.

Paprašytas palinkėti ko nors kitiems verslininkams, ypač dar tik norintiems jais tapti ar jau žengiantiems verslo pasaulyje pirmuosius žingsnius, vyras sako: „Linkiu padirbėti juodą darbą ir pabūti kiekvieno darbuotojo vietoje. Tada imi geriau suprasti kitus, žinai, kaip reaguoti į kylančias bėdas. Be to, tokia patirtis leidžia geriau įžvelgti verslo trūkumus ir padeda sužinoti, ką reikia taisyti.“