Neretai išsijuosę burnojame ant kapitalizmo, tačiau jo, kaip ir demokratinės sanklodos, dar neturime kuo pakeisti. Niekam iki šiol nepavyko pasiūlyti ko nors geresnio. Tad bent jau kurį laiką tikrai turėsime gyventi aplinkoje, kur karaliauja škotų sociologo ir filosofo Adamo Smitho tiesos.

Tiems, kas nieko nežino apie šią asmenybę, galima pasakyti, kad būtent jis yra moderniosios ekonomikos ir kapitalizmo tėvas. Be to, A. Smithas pripažintas vienu iškiliausių kada nors gyvenusių škotų. Ir visai nesvarbu, kad jis gyveno 1723– 1790 metais. Jo idėjos vis dar yra naudingos.

Kartą A. Smithas yra pasakęs, kad visuomenė, kurios didesnę dalį sudaro vargšai, niekuomet negalės klestėti. Tikriausiai sutiksite, kad ši idėja yra priimtina ir mūsų laikais. Juolab kad pasaulyje yra nedaug vietų, kur dauguma žmonių gyventų nerūpestingai ir gerai apsirūpinę. Vadinasi, mums visiems dar reikia daug dirbti, kad sukurtume gerovę, kurios pakaktų visiems.

Garsusis škotas savo darbuose taip pat teigia, kad pats darbas ir buvo pirmasis piniginis vienetas, leidęs žmonėms vieniems iš kitų įsigyti tai, ko reikia. Pasak A. Smitho, darbas, o ne auksas ar sidabras sukūrė pasaulio gerovę.

Specializacija ir darbo paskirstymas

Garsiausioje ir didžiausią įtaką formuojant šiuolaikinę ekonomiką padariusioje A. Smitho knygoje „Tautų turtas“, kuri pirmą kartą buvo išleista 1776 m., akcentuojama darbo pasidalijimo ir siauros specializacijos būtinybė.

Škotas vaizdingai iliustruoja šios idėjos reikšmę. Anot jo, jei vienam žmogui paskirtum atlikti visą konkretaus daikto gamybos procesą, jo produktyvumas nebūtų didelis. Tačiau jei tą patį darbą padalytum keliems žmonėms, kurie rūpintųsi vis kitu gamybos aspektu, rezultatai kaipmat pagerėtų.

Šį darbo principą galima taikyti ir šiais laikais. Žinoma, moderniuose fabrikuose gamybos procesas yra optimizuotas. Ekonominiai sunkumai privertė didžiuosius gamintojus rasti būdų, kaip dirbti dar efektyviau, o sąnaudų patirti mažiau. Tačiau žmonės vis dar dažnai pamiršta darbo išskaidymo, pasidalijimo principą tose srityse, kur reikia intelektinių pajėgumų.

Pavyzdžiui, Lietuvoje nesunku rasti firmelę, kurios vadovas manosi esąs visų galų meistras. Jis gali ir parduoti, ir sutartį parengti, ir pranešimą spaudai sukurpti ar net rinkodaros strategiją parengti bei prižiūrėti. Aišku, visada reikia įvertinti savo finansines galimybes, tačiau jei tik yra mažiausias šansas, reikėtų pasinaudoti siaurą specializaciją turinių profesionalų paslaugomis. Taip, jos kainuos papildomai, tačiau atnešta nauda bus didesnė, o darbas bus atliktas greičiau, nei kad prie jo būtų leidžiamos brangus asmeninis laikas.

Nematoma ranka

Dar vienas garsus A. Smitho kūrinys – nematomos rankos metafora, kuri apibrėžia laisvosios rinkos veikimo principus. Pasak filosofo, žmonės kuria, gamina ar teikia paslaugas ne iš altruistinių paskatų, bet siekdami asmeninės materialinės naudos. Kadangi jų noras gali būti patenkintas tik tuomet, kai žmonės, kurių poreikiai tenkinami, teigiamai įvertina jiems skirtas prekes, tai jų kūrėjai yra priversti siekti aukštos kokybės ir vartotojų palankumo.

Nors liberalių požiūrių žmonės palaiko šią teoriją, yra nemažai tokių, kurie ją kritikuoja. Pavyzdžiui, konservatoriai ar socialistinių pažiūrų asmenys sako, kad tokiu būdu gali būti neužtikrinti visuomeniniai interesai. Tarkime, fabrikas gamina visiems reikalingą produktą. Visi jį perka ir juo naudojasi. Tačiau gamybos proceso metu atsiranda šalutinis poveikis aplinkai. Pavyzdžiui, nuodingų nuotekų patenka į gruntinius vandenis. Tokiu atveju nematomos rankos teorijos oponentai mano, kad būtinas valstybės įsikišimas.

Visgi šios A. Smitho teorijos priešininkai turėtų įvertinti naują tendenciją. Per pastaruosius porą dešimtmečių pasaulis stebi naują tendenciją, kurią galima pavadinti antra nematoma ranka. Jos vedami pasaulį gelbėti imasi savanoriai ir įvairių nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Tai žmonės, kurie nesitiki gauti piniginio atlygio, bet siekia apginti savo įsitikinimus. Jie rūpinasi Afrikoje skurstančiais, keliauja į karo zonas ir ten gelbsti sužeistuosius, buriasi į minias ir eina protestuoti prieš politikų sprendimus, gina gyvūnų teises ir daro daugybę kitų dalykų, kuriems nesiryžtų siekiantys praturtėti.

Ši tendencija turėtų būti gera pamoka verslui. Jį kuriantys ir valdantys žmonės privalo įsisąmoninti, kad žmonės, vedami troškimo užsidirbti, dažniausiai nenueina toli. Jiems būtina svaresnė, moralinė, paskata. Jie turi jaustis reikšmingi ir kovojantis už idealus ar aukštesnius tikslus nei pinigai. Na, o tuomet abi nematomos rankos juos nuves ten, kur dar retas lankosi.