Antanas Guoga, dar žinomas kaip Tony G, – profesionalus pokerio žaidėjas, sumanus verslininkas, užsiimantis investavimu į akcijas, valdantis lažybų, pokerio bei pardavimo portalus, Anupriškių poilsio ir pramogų parką. Lietuviams jis, matyt, labiausiai įsiminė kaip vyrų krepšinio rinktinės rėmėjas. Žodžiu, tikras herojus iš Australijos.

– Dar būdamas vaikas iškeliavote į Australiją.. 

– Gimiau Lietuvoje, tačiau būdamas beveik 12 metų vienas išvykau į Australiją pas mamą. Nuvykęs susipažinau su nauja kultūra, pavyzdžiui, arklių lenktynėmis. Teta buvo itin įsitraukusi į šį lošimą, tad, matyt, ir mane pripratino.

– O kaip susidomėjote pokeriu?

– Pirmieji pokerio žaidimai prasidėjo šeimoje. Melburne atidarius pirmą kazino – man tuo metu buvo aštuoniolika – pradėjau ten lankytis, žaisti. Nepasakyčiau, kad buvau prastas ar labai geras žaidėjas, tačiau turėjau talentą ir tam reikiamų savybių. Man nereikėjo persistengti, mat iš karto perpratau statistiką, supratau psichologinių žinių ir įgūdžių svarbą bei tam tikrą filosofiją.

Pirmi laimėjimai nebuvo įspūdingi, smagiausia. Neieškau žaidimo, o noriu, tačiau ypač gerai pamenu savo pirmą pralaimėjimą. Buvau devyniolikos ir dalyvavau viename didžiausių turnyrų, kuriame užėmiau penktą vietą, o prizinės – tik pirmos keturios. Rodos, už ketvirtą vietą buvo galima gauti apie 50 tūkst. dolerių. Tuo metu jaučiau didelę nuoskaudą. Kita vertus, tai įrodė, kad esu pajėgus konkuruoti.

Tiesą sakant, visada norėjau tapti verslininku, na, o pokeris buvo it hobis ir kanalas, per kurį galima užsidirbti. Specialiai neieškau, kur galėčiau dalyvauti, tačiau sulaukiu kvietimų ar pas mane kas atvyksta. Taip geriausia ir smagiausia. Neieškau žaidimo, o noriu, kad žaidimas pas mane ateitų – iki šiol taip elgiuosi.

– Gal galite prisiminti savoankstyvą darbo patirtį?  

– Dirbti pradėjau atvykęs į Australiją. Kadangi tėvai pinigų nelabai galėdavo duoti, o atvažiavus iš Lietuvos visko norėjosi, reikėjo susirasti būdų, kaip pačiam užsidirbti.

Turėjome žoliapjovę, taigi eidavau per kiemus ir klausdavau, gal kam veją reikia nupjauti. Taip užsidirbdavau 5–10 dolerių, mat australai tinginiai… Dar, atsimenu, rinkdavau komandą ir eidavome prie šviesoforų plauti mašinų langų.

Mano pusbrolis dirbo didelėje kompanijoje, kurioje taisydavo kompiuterius, todėl namo parsinešdavo daug detalių. Būdamas keturiolikos metų jau daug supratau apie jų veikimą, taigi turėjau, galima sakyti, savo versliuką – surinkdavau kompiuterius iš tų parnešamų detalių, o paskui juos parduodavau.

– O kaippasukote į didijį verslą?

– Visuomet domėjausi technologijomis, tad pinigus, kuriuos buvau sutaupęs, investavau į įvairias akcijas. 2000 metais sprogus interneto burbului viskas krito apie 90 proc., taigi pamaniau, kad daug geriau turėti šį tą savo. Taip pradėjau kurti savo portalus, susijusius su pokeriu, lažybomis, pirkimu.

Tiesiog reikia rasti nišą ir joje atsirasti pirmam, prieš pakilimą. Dabar daug sunkiau iš interneto projektų uždirbti nei prieš, pavyzdžiui, penkerius metus.

Kodėl grįžau į Lietuvą? Dabar čia viskas po truputį gerėja. Mane lydi jausmas, kad čia galiu padaryti daug daugiau, kad čia esu naudingesnis ir reikalingesnis.