Idėja sukurti technologiją, leidžiančią be cheminių medžiagų išvalyti užterštą plastiką ir prisidėti prie klimato kaitos gerinimo, ekologui Tadui Kastanauskui (35) gimė užpraėjusių metų vasarą. O maždaug po metų, pernai rudenį, jis su kolege Inga Valuntiene (37) sukūrė „CleanTastic“ – ekologišką plastiko atliekų paviršiaus valymo būdą.

Pasak T. Kastanausko, tai yra inovatyvi technologija, kurios pagrindinis tikslas – valyti įvairius maisto likučiais užterštus plastiko gaminius, naudojant tik natūralius mikroorganizmus. Taigi jokių cheminių medžiagų ar brangių valymo metodų nebereikia.

„Pavyzdžiui, jei suvalgėte sūrelį, jo pakuotės vidinė dalis būna apkibusi šokoladu arba varškės likučiais. Tai yra baltymai ir riebalai, kurie po kelių dienų pradeda irti ir skleisti nemalonų kvapą. Tokia antrinė žaliava nedomina plastiko perdirbėjų, nes iš jos negalima gaminti kokybiško antrinio produkto. Iki šiol pasaulyje egzistuoja tokių paviršių plovimas cheminėmis medžiagomis, kurios dažniausiai yra labai brangios ir paprastai skirtos riebalams nuvalyti. Skildamas baltymas taip pat skleidžia nemalonų kvapą, o kvapo naikinimas cheminėmis medžiagomis yra dar brangesnis. Taip pat naudojamas riebalų valymas naudojant garus – tai irgi brangu, nes reikia deginti iškastinį kurą. Taigi šių atliekų rinkoje niekam nereikia, kol jos yra nešvarios. O išvalytos jos tampa paklausios“, – aiškina jis.

„Visi, kas surenka plastiko atliekas, tarkime, regioniniai centrai, puikiai supranta, kad jeigu jiems pavyktų išvalyti tą plastiką, jie sukurtų produktą, kurį galėtų parduoti ir padengti dalį savo išlaidų“

T. Kastanauskas

Pašnekovo teigimu, šią idėją įkvėpė apsilankymas maisto pramonės įmonėje, gaminančioje įvairius žuvų produktus. Ji buvo susidūrusi su viena problema – nuotekose susidarydavo daug riebalų. Tačiau bėda po vieną nevaikšto: atskirai įmonė sandėliuodavo ir nemažą kiekį plastiko atliekų, iš kurių sklido negeras kvapas, o kaip su tuo kovoti, sprendimų nerado. Taip šovė mintis pabandyti sukurti technologiją, kuri padėtų išspręsti šią problemą.

Technologiją sukūrė pats

Dar prieš pradedant įgyvendinti projektą „CleanTastic“, pašnekovui teko apsilankyti Vokietijoje vykusioje plastiko perdirbimo parodoje, kurioje jis tikėjosi rasti ką nors panašaus į tai, ką pats norėjo sukurti. Tačiau teko nusivilti – nepavyko rasti to, ką galėtų pritaikyti 100 procentų. Taigi didžiąją dalį prietaisų teko sumeistrauti pačiam, taip pat sugalvoti technologinę liniją.

Pirmieji bandymai vyko namo rūsyje, sename 20 l akvariume, kuriame buvo grynai žuvims auginti skirti prietaisai. „Paskui nutarėme, kad mūsų netenkina toks mažas laboratorinis dydis, ir nusprendėme pasistatyti technologinę liniją, kuri vizualiai atrodo pramoninio lygio, bet iš tikrųjų ten yra daug rankinio darbo, vyksta labai lėtas procesas. Tačiau sugebėjome išvalyti daugiau negu toną užteršto plastiko ir įrodyti, kad valymas yra efektyvus ir nepalieka jokių likučių“, – pasakoja jis. Idėjos sumanytojų vertinimu, iš viso šio projekto pradžiai reikėjo apie 15 tūkst. eurų.

Dabar laukia kitas etapas – pagaminti demonstracinę bandomąją liniją, kuri plastiką plautų automatizuotai. Pašnekovas tvirtina, kad tuomet būtų galima atsivežti klientą ir realiai jam parodyti, kaip toks procesas vyksta.

Pasak idėjos kūrėjų, šis plastiko valymo procesas turėtų užtrukti valandą. Kokį plastiko kiekį galima išvalyti per kartą, priklauso nuo linijos dydžio. T. Kastanauskas skaičiuoja, kad minimalus kiekis turėtų siekti toną plastiko per valandą, o, turint ne vieną tokią liniją, kiekis dar išaugtų.

Primena gamtos procesą

Pasidomėjus, kas nutinka, kai mikroorganizmai atlieka savo darbą ir plastikas tampa švarus, idėjos sumanytojas pasakoja, kad vieni mikroorganizmai, nebeturėdami ką valgyti, apsigaubia apvalkalu ir apmiršta, laukia, kol duosi jiems maisto, o kiti miršta ir suyra, tampa gamtos dalimi. Pasak T. Kastanausko, tai yra tokie patys mikroorganizmai, kurie naudojami kefyrui ar jogurtui.

Jis taip pat primena, kad sumanytas valymo būdas yra ne kas kita kaip gamtos procesų kopijavimas: „Dirvožemyje arba vandens telkiniuose, kai stambios molekulinės medžiagos, tokios kaip riebalai arba baltymai, patenka į dirvą, jas susmulkina grybai, kirminai, o procesą užbaigia mikroorganizmai, kurie yra galutiniai skaidytojai. Čia lygiai tas pats, tik tam, kad mikroorganizmai dirbtų efektyviai, reikia žinoti, kokie mikroorganizmai ką veikia, ir tada jiems sukurti optimalias darbo sąlygas. Vienas uždavinių – nuolat ieškoti naujų mikroorganizmų ir juos pritaikyti, kad jie dirbtų maksimaliai efektyviai.“

Sprendžia klimato kaitos problemą

Idėjos kūrėjai tikisi pritraukti klientų, kurie ieško pigesnės žaliavos ir nori patys ją plauti, pavyzdžiui, atliekas tvarkančios, taip pat jas perdirbančios organizacijos. Nors tokių, pripažįsta jie, Lietuvoje nėra daug.

„Visi, kas surenka plastiko atliekas, tarkime, regioniniai centrai, puikiai supranta, kad jeigu jiems pavyktų išvalyti tą plastiką, jie sukurtų produktą, kurį galėtų parduoti ir padengti dalį savo išlaidų. Priešingu atveju šį užterštą plastiką jiems tenka vežti deginti į Lietuvos arba užsienio deginimo fabrikus ir mokėti už tai, kad priimamos atliekos deginti, arba dar blogiau – jie išveža jas į sąvartyną ir laidoja“, – tvirtina T. Kastanauskas.

Jis taip pat apskaičiavo, kad jo naudojama technologija padėtų spręsti klimato kaitos problemą: „Maisto likučiai, patekę į sąvartyną, pūdami išskiria metano dujas, kurios turi 21 kartą kenksmingesnį poveikį klimato kaitai nei anglies dioksidas. Mes, grąžindami tą užterštą plastiką į perdirbimo rinką, užkertame kelią naujo plastiko gamybai iš naftos žaliavos. Tas kiekis dirbant su viena linija atrodo ne toks ir didelis – 1,5 tūkst. tonų anglies dioksido per metus, bet jei paverstume į kokį nors suvokiamą skaičių, tai būtų maždaug tas pats, kaip 2 l benzininiu automobiliu nuvažiuoti 6 mln. km ir išmesti šį anglies dioksido kiekį arba apvažiuoti aplink pasaulį 150 kartų.“

Kitiems pradedantiesiems idėjos kūrėjai palinkėtų nebijoti svajoti, mat ir garsių mąstytojų, tokių kaip Leonardo da Vinci ar Jules’is Verne’as, kurie amžininkams atrodė kaip visiški „kosmonautai“, prognozės praėjus keliems šimtams metų tapo realybe. Be to, jie pataria jauniems žmonėms galvoti daugiau idėjų, kurios būtų susijusios ne su išmaniųjų programėlių kūrimu, o su kokiu nors realiu daiktu ar prietaisu.