Vaikų žaidimų kambarių pasiūla sostinėje dabar jau tikrai didelė, teigia Daiva Jurkėnaitė-Urban (37), šį pavasarį Naujamiestyje atidariusi savąjį – „Juokų maišelį“. Moteris norėjo tokio, kuris būtų ne šurmulingoje aplinkoje, o jaukioje ir ramioje vietoje, arčiau centro. Tokio pati prieš kelerius metus ieškojo ir nerado, norėdama surengti šventę savo mažyliams dvyniams. Dabar jos mažieji jau lanko valstybinį darželį, o mama visą savo laiką skiria realybe virtusiai svajonei puoselėti – dirba nuo ryto iki vėlaus vakaro.

Buhalterija patiko, bet išmainė

Vaikų žaidimų kambario ir iki pietų veikiančio vaikų darželio „Juokų maišelis“ įkūrėja sako, kad dirbti pradėjo jau nuo 16 metų. „Šeima sunkiai vertėsi, todėl anksti pradėjau gyventi savarankiškai. Po dešimtos klasės išėjau iš mokyklos, kad pavyktų derinti darbą ir mokslus, baigiau vidurinę jau suaugusiųjų mokykloje, o Vilniaus kolegiją pasirinkau todėl, kad ten geriausiai ruošė buhalterius“, – pasakoja moteris, pagal profesiją padirbusi maždaug trejus metus. Šis darbas jai patiko, bet laikui bėgant teko padirbėti ir užsienio kavinėse. Penkerius metus pragyvenusi užsienyje, D. Jurkėnaitė-Urban grįžo į Lietuvą, kūrėsi čia, o paskutinius metus prieš motinystės atostogas dirbo juvelyrinėje parduotuvėje, kurioje sekėsi ir patiko. Pašnekovė tikina, kad iki gimstant dvynukams ji niekada net nepagalvojo, jog pradės savo verslą, tuo labiau susijusį su vaikais, atidarys žaidimų kambarį ar pan.

Pradėjo iš reikalo

Susilaukusi dvynukų Milos ir Tonio, kuriems gruodį sueis jau ketveri, D. Jurkėnaitė-Urban išgyveno su jais susijusį rūpestį: „Labai juos saugojau, mažai kur eidavome ir kai vaikučiams sukako vieni metai, panorau susikviesti visus draugus ir supažindinti, pristatyti. Ieškojau jaukaus vaikų žaidimų kambario, kuris būtų ne prekybos centre. Tuomet, prieš trejus metus, tokio nepavyko rasti. Pradėjau rinkti informaciją: klausiau tėvų, ar reikia tokių kambarių, pildžiau anketas ir paaiškėjo, kad tikrai reikia.“

Kūrė darbo vietą, ne verslą

Energinga moteris suprato ir tai, kad gimus dvynukams į buvusį darbą jau neketina grįžti. „Vaikų auginimą, ypač kai jie du, sunku derinti su visa darbo diena. Pamaniau, kad man būtų gerai susikurti darbo vietą sau pačiai. Ne verslą. Po truputį šią idėją pradėjau lukštenti. Domėjausi, ko reikia norint ją įgyvendinti, svarbu buvo išgirsti ir iš vaikų, ko jie norėtų, – pasakoja D. Jurkėnaitė-Urban, kurios laukė pirmasis iššūkis – rasti nuomojamas patalpas. – Labai norėjosi tokių, kuriose būtų dvi skirtingos erdvės. Viena – žaidimų įrangai, o kita – saugi ir rami patalpa – mažiukams ir tėveliams susiburti. Metus ieškojau patalpų, kol pavyko jas rasti.“

„Mėgstu organizuoti teminius gimtadienius, šventes. Kai pamatau vaikų akyse džiaugsmą, euforiją ir kai tie patys vaikai vėl sugrįžta – didžiausias pasitenkinimas“

D. Jurkėnaitė-Urban

Be paskolų

Pašnekovė norėtų dar didesnių patalpų, tik nėra paprasta jas rasti. Didelių patalpų naujuose pastatuose – didelė nuomos kaina, o ji su pradžioje prisidėjusia verslo partnere buvo pasiskaičiavusios, kiek galėtų išleisti neimdamos paskolų. Verslo pradžiai: patalpoms įrengti ir įrangai įsigyti sako skyrusios 30 tūkst. eurų. „Bet neapskaičiavome vieno dalyko – patalpas išsinuomojome lapkritį, o pradėjome dirbti balandį. Visą žiemą teko mokėti už neveikiančio kambario nuomą. Šiek tiek užtruko įrangos atkeliavimas, to nenumatėme. Dėl to prisidėjo dar papildomai maždaug 4 tūkst. eurų išlaidų“, – vieną išmoktą pamoką pamini pašnekovė. Taip pat užtruko ir iškabos derinimas.

Nuo pavasario, kai kambarys buvo atidarytas, veikla pamažu įsibėgėjo. Čia kartu veikia ir pusdienio darželis – yra toks poreikis, tad samdoma auklėtoja. „Auklių kreipėsi daug, bet pasirinkti geriausią – bėda. Reikia darbo su vaikais patirties, pedagoginio išsilavinimo. Vaikus svarbu mylėti, užmegzti su jais ryšį. Paieškos užtruko. Teko keletą mėnesių padirbėti ir pačiai“, – sako moteris. Paklausta, kokie dar dalykai svarbūs kuriant vaikų kambarį, ji pamini žaidimų įrangą – kuo įdomesnė, tuo vaikams labiau patinka, taip pat įdomias vaikų užimtumo programas. Ir būtina meilė vaikams. Todėl dirbu čia ir pati“, – abejonių nekelia įkūrėjos žodžiai.

Geriausia – ne klausti, o išmokti

D. Jurkėnaitė-Urban sako viską daranti pati: „Esu ir direktorė, ir darbuotoja, tik nebesu buhalterė – šioms paslaugoms samdau įmonę. Vyras pajuokavo, kad jeigu rūpinčiausi ir buhalterija, liktų tik naktys. Po darbo namo grįžtu vėlai vakare, o išvažiuoju anksti ryte. Kaip paradoksaliai nutiko – norėjau sukurti sau darbo vietą, kurioje galėčiau būti su vaikais, bet šiuo metu manęs vaikai beveik nemato… Verslo pradžiai reikia daug laiko“, – lyg ir šiek tiek apgailestauja į darbo rūpesčius panirusi moteris. Kartu su vyru juodu daug darbavosi įrengdami patalpas: dažė, šlifavo, gamino baldus. „Esu dėkinga vyrui, kuris visą laiką pritarė mano idėjai ir palaikė“, – artimo žmogaus palaikymu džiaugiasi ji. To paties negalėtų pasakyti apie draugus. „Draugai žiūrėjo skeptiškai ir stebėjosi, ką aš čia sumaniusi. Mažai kas tikėjo, kad gali pasisekti. Lietuviams tai būdinga. Pavydūs ir neskuba su kitais pasidalyti savo sėkme, patarimais, kaip ką nors atlikti geriau ir pan. Klausdavau patarimų, bet man atsakydavo: „Turi žinoti pati, ko tau reikia.“ Ir supratau, kad gal aš geriau nieko neklausiu ir kad man pačiai tai bus tik į gera – pati viską išmoksiu. Kada nelieka išeities, reikia mokytis“, – sunkių akimirkų blogomis nevadina D. Jurkėnaitė-Urban.

Nors verslas rimtas, pavadinimui pasirinko juoką. „Labai ilgai galvojome. Nesinorėjo pavadinimo iš mažybinių žodelių. Prisiminėme taip pavadintą nuostabią knygą ir pasiskolinome“, – atskleidžia įkūrėja.

Ne toks ir juokų maišelis

Rūpintis savo verslu, kad ir susijusiu su vaikišku juoku, nelengva. „Kai dirbi samdomą darbą, atidirbi, uždarai duris ir išeini. Savame versle dirbi visą laiką, net ir grįžęs namo. Nuolatos kuri naujas idėjas, apgalvoji klaidas, kaip jas ištaisyti. Klaidos versle – natūralus dalykas. Nukrenti, pasikeli ir toliau eini“, – sunkumų nesureikšmina versli mama. Daugiausia nerimo ir nemigos naktų jai teko išgyventi tuo laikotarpiu, kai užtruko kambario įrengimas, o pamoka – darbų laiką reikia apskaičiuoti tiksliai ir pasilikti šiokių tokių laiko atsargų. Jeigu reikėtų pradėti iš naujo, turėdama galimybę pašnekovė samdytųsi savo sritį išmanančius specialistus. „Imčiau paramą jaunam verslui, neinvestuočiau vien tik savo pinigų. Juos galėtum skirti tuomet, jeigu pritrūktų. Aš rašiau verslo planą ir atlikau analizę, bet praktiškai vis vien būna kitaip. Reikia pažinti ir konkurentus, o svarbiausia tikėti, kad pavyks“, – tai ir kitiems patartų D. Jurkėnaitė-Urban. Dar ji palinkėtų nebijoti bandyti. Ypač jauniems, kad vėliau netektų graužtis: „O gal reikėjo?“

Labiausiai džiugina šio verslo klientai – vaikai

Šiame versle moteriai labiausiai patinka vaikai. „Mėgstu organizuoti teminius gimtadienius, šventes. Kai pamatau vaikų akyse džiaugsmą, euforiją ir kai tie patys vaikai vėl sugrįžta – didžiausias pasitenkinimas. Vaikas nemoka sumeluoti. Ką mato, ką galvoja, tą ir sako. Mano svarbiausias klientas – vaikas, nors kiti sako, kad tėvai. O jie tikrai įnoringi, tėvų užgaidos didelės. Tenka prie visų prisitaikyti, nes konkurencija dabar jau didelė, – verslo pranašumus ir sunkumus įvardija jo savininkė, vis dėlto pripažįstanti, kad dabar jau ši veikla jai teikia daugiau džiaugsmo, o ne sunkumų. – Sunkiausias darbas jau padarytas, dabar trokštame, kad įvertintų. Esame naujai atsidarę, mažai žinomi, stengiamės reklamuotis. Mums kol kas geriausia reklama iš lūpų į lūpas, tai tikrai pasiteisina.“

Ar iš šio verslo pavyksta išgyventi? „Taip, nuo pat pirmo veiklos mėnesio“, – tikina pašnekovė ir sako, kad per dvejus ar trejus metus turėtų atsipirkti visos investicijos.