Kas nenorėtų turėti „Rolex“? Galima sakyti, kad dabar turime mobiliuosius telefonus, kuriuose bet kada galime pasitikrinti, kiek yra valandų, bet geras laikrodis yra šiek tiek daugiau nei laiko matavimo prietaisas. Tai papuošalas, įvaizdžio dalis ar tiesiog daiktas, kurį malonu jausti ant riešo. „Rolex“ per šimtametę savo istoriją sugebėjo tapti kokybės, tikslumo ir prabangos sinonimu. Nuo ko viskas prasidėjo? Kokios yra „Rolex“ šaknys?

„Rolex“ iki šiol atsisako žaisti pagal plačiai priimtas verslo taisykles. Daugiamilijoninė kompanija kruopščiai slepia nuo visuomenės tiek savo užkulisius, tiek ateities planus. „Rolex“ beveik nesinaudoja finansų analitikų, bankų paslaugomis (aišku, kiek tai įmanoma). Kompanijos etinės nuostatos praktiškai nepakito nuo tų laikų, kai jai vadovavo įkūrėjas vokietis Hansas Wilsdorfas. Būtent jis buvo varomoji jėga, kuri užkėlė „Rolex“ į pačią viršūnę.

Wilsdorfo (g. 1881 m.) vaikystės būta nelengvos. Kai jam buvo dvylika, mirė abu tėvai, tad būsimam kompanijos įkūrėjui nuo pat mažens teko kliautis savimi. Baigęs mokyklą jis kurį laiką dirbo perlų prekybos įmonėje, kuri taip pat prekiavo laikrodžiais. Būtent tada ir atsirado susidomėjimas jais. Paskui jis persikėlė į laikrodžių eksporto įmonę „Cuno“. Čia dirbo vertėju, bet jau puoselėjo planus kada nors įkurti kompaniją.

Tokia galimybė atsirado persikėlus į Londoną, kur H. Wilsdorfas susipažino su Alfredu Jamesu Davisu. Davisas turėjo pinigų, o Wilsdorfas turėjo žinių. Kartu jie pradėjo „Wilsdorf & Davis Ltd.“.

Iš pradžių kompanija gamino tik du produktus – kišeninius laikrodžius ir rankines jiems. Tačiau H. Wilsdorfas pamatė vieną galimybę. Jis sužinojo apie rankinius laikrodžius ir nusprendė specializuotis rinkoje, kurios tuo metu dar net nebuvo. Tuo metu tokių prietaisų buvo labai nedaug. Be to, jie buvo maži, nepasižymėjo patikimumu. Dažniausiai juos nešiodavo moterys. Vyrai sakydavo, kad jau greičiau įsispraus į suknelę, nei nešios rankinį laikrodį. Buvo manoma, kad toks laikrodis paprasčiausiai neatlaikytų kasdienio žmogaus ritmo. Tačiau per anglų ir būrų karą britų kariai dėl karščio negalėjo nešioti švarkų (taigi neturėjo ir kišenių), tad laikrodžiai atsidūrė jiems ant riešų. Būtent šią idėją ir pasigavo H. Wilsdorfas.

Labai greitai paaiškėjo, kad rankiniai laikrodžiai nėra tik trumpalaikė mada. Jų kompanija pagamindavo vis daugiau. Wilsdorfas ir Davisas suprato, kad jų įmonės vardas labai sunkiai atsimenamas, todėl nusprendė sukurti tokį prekių ženklą, kuris neturėtų nieko bendra su laikrodžiais, bet būtų lengvai atsimenamas ir ištariamas. Pavadinimas kilo iš prancūzų frazė „Horlogerie exquise” , reiškiančio “išskirtinį laikrodį”.

Taip atsirado „Rolex“. Kompanija greitai ėmė griauti mitus apie rankinių laikrodžių netikslumą ir nepatikimumą bei pelnė puikią reputaciją.

1925-aisiais kompanija persikėlė į Ženevą, Šviecariją – šalį, garsėjančią laikrodžiais. Būtent tada „Rolex“ pradėjo didžiulę reklamos kampaniją. Kompanijos vardas tapo plačiai žinomas kaip kokybės ir išskirtinumo sinonimas. Praėjus beveik šimtmečiui tai vis dar nepasikeitė.