Pirmą kartą gyvenime teko eiti į susitikimą su Morka, kuri iš tiesų yra šuo, ir pamėginti sužinoti jos istoriją bei ateities planus. Na, o jei rimčiau, beveik 3,5 tūkst. gerbėjų socialiniame tinkle „Facebook“ turinčios Morkos šeimininkai Tomas Tumalovičius ir Vytė Danilevičiūtė papasakojo, kaip jų keturkojis atsirado internete, kuo patraukė gerbėjus ir ką su augančiu populiarumu reikėtų daryti ateityje.

Iš dėžės – į JAV

Kadangi „Facebook“ žvaigžde tapusi Morka savo kontoros neturi, nusprendėme susitikti lauke, truputėlį pažaisti ir pirmiausia pakalbėti apie šeimininkus. Paaiškėjo, kad, be šuns auginimo, Tomas užsiima fotografija, o Vytė – teisininkė. Tiesa, šiuo metu žavi šeimyna augina 5 mėn. sūnelį. Tomas nusijuokia, kad prižiūrėti mažylį padeda ir šuo.

Morka pas Vytę ir Tomą atkeliavo iš prieglaudos gyvūnų globos namų „Penkta koja” . „Kai nuvykome į prieglaudą, radome ten ne vieną jos sesę, tačiau Morka sužavėjo „ryžumu“ ir charakteriu. Kai atrišo savo laikinajai globėjai batraištį, iškart supratome, kad radome nepaprastą šunį. Ji pati įsipiršo, tad abejonių neliko“, – prisimena Tomas ir priduria, kad Vytei pasiūlius Morkos vardą ji buvo perkrikštyta (globėjai šunį buvo praminę Mirta). Tačiau tam, kad įsitikintų, ar pakrikštijo tinkamai, šeimininkai nusprendė išmėginti, ar naujasis jų augintinis valgo morkas. Pasirodo – taip!

Internete šuo atsirado tada, kai visi trys jie iškeliavo į Jungtines Amerikos Valstijas. „Lietuvoje likę draugai pradėjo mūsų klausinėti, kaip sekasi Morkai. Mes nelabai jiems rūpėjome, jiems buvo aišku, kad mums viskas gerai“, – šypsosi Tomas.

Tuomet porelė nusprendė, kad asmeninėse „Facebook“ paskyrose nuolat aprašinėti Morkos gyvenimą Niujorke ir dalytis nuotraukomis nėra pats geriausias būdas. Taip atsirado Morkos gerbėjų puslapis, kuriame – europietiško šuns nuotykiai JAV. Pirmaisiais gerbėjais, žinoma, tapo Tomo ir Vytės draugai, vėliau Morką pamėgo daugybė šunų mylėtojų bei žmonių, kuriems žaismingo keturkojo istorijos tiesiog kelia nuotaiką.

Laisvę šunims

Svečiuodamiesi Jungtinėse Amerikos Valstijose Tomas su Vyte pastebėjo, kad ten kitoks požiūris į šunis, o ir šunys kiek kitokie nei mūsiškiai.

„Ten jie visi tokie ramūs, vienas į kitą nereaguoja. Mūsų šunų genuose yra saugojimo instinktas, įgytas prie būdos, o ten jie jau daug metų turbūt nežino, ką reiškia medžioti, saugoti“, – šypsosi Tomas.

Anot T. Tumalovičiaus, ir šunimis ten rūpinamasi kitaip. Miesto centre yra šunims skirtų parkelių, kur jie gali laisvai lakstyti.

„Čia, Vilniuje, irgi yra tokia šunų aikštelė. Vietoje, kur dažniausiai šlapias purvas, visuomet primėtyta butelių ir kitokių šiukšlių“, – Morkos istorijomis dėmesį į augintinių sąlygas mieste bando atkreipti pašnekovai.

Tomas priduria, kad Morkos veikla „Facebook“ yra ir šviečiamoji. „Teoriškai, remiantis taisyklėmis, šuns net iš namų be pavadžio, be antsnukio negalima vesti. Tačiau Neries krantinėje, Kalnų parke Morkai pavyksta išvengti apribojimų. Žmonės mato, kad apskritai normalūs normalių šeimininkų šunys nėra pavojingi. Net tvarką prižiūrinti policija į tai žiūri atlaidžiai – draugiškai paprašo pririšti pavadėlį, – pasakoja Tomas. – Kartą su nepririšta Morka buvome pastebėti prie sankryžos. Laukėme, kol užsidegs žalias šviesoforo signalas ir galėsime keliauti, Morka kantriai tupėjo šalia, tad pareigūnai nieko nesakė, matyt, suprato, kad geras šuo.“

Mielas mere…

„Kartą savo „Facebook“ profilyje Morka kreipėsi į Vilniaus merą Artūrą Zuoką, kad reikia nupjauti pavojingai styrančius strypus krantinėje. Po kelių dienų A. Zuokas savo paskyroje įkėlė nuotrauką, kad Morkos prašymas įvykdytas, – prisimena Tomas. – Čia galima perfrazuoti vieną žinomą posakį ir pasakyti, kad net šuns balsas pas merą tikrai eina, reikia tik tinkamai viską sudėlioti!“ Kadangi Morka su šeimininkais keliauja visur: po prekybos centrus, kavines, koncertus, ji pastebi daug dėmesio vertų dalykų. Bevaikštinėdama Morka pastebėjo vieną svarbią Vilniaus problemą – paupyje, palei Neries krantinę, visiškai nėra šiukšliadėžių.

„Tad ir girtaujantis jaunimėlis butelius daužo, mėto į upę, ir tuo labiau nepareigingi šunų vedžiotojai nesurenka šunų „dovanėlių“, nes pasiteisina, kad nėra kur išmesti. Šia problema užsiims Morka“, – šypsosi Tomas.

Taip pat Morka savo „Facebook“ paskyroje dalijasi benamių, bent laikinos globos reikalaujančių šunų skelbimais iš prieglaudų ir jau ne vienam savo kolegai padėjo susirasti namus bei šeimininkus.

Lojantis prekių ženklas?

Nors pagrindinė Morkos misija „Facebook“ yra linksminti savo gerbėjus, padėti kolegoms šunims ir supažindinti su įdomiomis aplankytomis vietomis bei sutiktais žmonėmis, šeimininkai minties, jog Morka ateityje galėtų tapti įdomiu prekių ženklu, neatmeta.

„Kai Kalėdų proga draugams pagaminome „Morkos“ medaus, gerbėjai užsimanė jo įsigyti“, – prisimena Tomas. Tačiau, anot pašnekovo, medaus su Morkos etikete pardavinėti neteko.

„Gal mūsų Morka būtų visai patrauklus vardas gyvūnams skirtų prekių parduotuvėms, šunų prekėms, tačiau tam reikia laiko, kurio kol kas pernelyg daug neturime. Aišku, minties neatmetame, gal kada nors pavyks ką nors įdomaus sugalvoti. Beje, esame atviri pasiūlymams, jei kas norėtų tuo užsiimti“, – šypteli Tomas.

Paklaustas, ko galėtų palinkėti žmonėms, norintiems įgyvendinti kilusias idėjas, Tomas linki mažiau galvoti apie kliūtis ir tiesiog realizuoti save.

Morkos istorija