Pats skaniausias miegas – paryčiais, tarp ketvirtos ir penktos. Maždaug panašiu metu mane išgąsdino ir nuo sapno atitraukė žinutė. Tai istorinių dokumentinių filmų studijos „Kino gildija“ įkūrėja ir idėjinė vadovė Agnė Zalanskaitė atsiprašinėjo ir prašė šiek tiek nukelti rytinį susitikimą. Kaip kitą dieną susitikus paaiškėjo, ji su komanda taip smagiai įsidirbo, kad užsisėdėjo iki ketvirtos valandos ryto. Buvo paprasta suprasti – priešais sėdi žmogus, mėgstantis savo darbą, gyvenantis juo. Taigi tą karštą birželio dieną mes ir pasikalbėjome apie dokumentiką, istoriją ir pačią „Kino gildiją“.

Norisi įkvėpti žmogų

„Viskas prasidėjo prieš trejus metus, kai įsteigėme kompaniją, kurios tikslas – kurti istorinius dokumentinius filmus. Kai kalbame apie kiną, galimybes iš jo uždirbti (kinas visgi yra industrija, o ne visuomeninė veikla), tai kompanijų, kurios dirbtų istorinės dokumentikos srityje, galime išvardyti labai mažai. Kūrėjus galime suskaičiuoti vienos rankos pirštais: Rimas Bružas, Gražina Sviderskytė, šiek tiek gyvenimo dokumentikos kuria Arūnas Matelis.

Iš tikrųjų kokybiškos dokumentikos apie mums svarbius istorinius faktus nelabai ir yra. Televizijos per valstybines šventes tiesiog sumontuoja kokį nors reportažą, o filmų su aiškiai orientuotu turiniu yra nedaug.

Pamanėme, kad reikėtų pabandyti. Kinas man pačiai labai įdomus. Man patinka patirtis ir mintis reikšti vaizdais. Kinas yra kaip vaikas – pradedi nuo nulio ir galiausiai jį užaugini“, – apie „Kino gildijos“ idėją ir pradžią pasakojo moteris.

„Kino gildijos“ idėjinė vadovė tvirtino, kad nei ji, nei jos komanda nenori kurti komercinių filmų. Siekiama tokio turinio, kuris įkvepia. Norisi, kad pasižiūrėjęs filmą žmogus pasijustų šį tą sužinojęs.

„Man kaip prodiuserei ir „Kino gildijos“ idėjinei vadovei iš tikrųjų svarbi istorija. Turi pajusti, ar filme bus drama. Gali filmuoti viską, kas aplinkui juda, bet iš to nieko gero nepadaryti. Kartais būna, kad sugalvoji ir darai, o kartais gyvenimas pats padiktuoja“, –sakė A. Zalanskaitė.

Kaip „Kino gildija“ atsirenka medžiagą, vertą dokumentinio filmo? Kaip apskritai žinoti, kad atėjo laikas papasakoti vieną ar kitą istoriją?

„Sunku pasakyti. Kartais tiesiog susigalvoji istoriją. Aišku, jauti ir seki istorinį kontekstą. Kas vyksta Lietuvoje? Kokios istorinės datos artėja? Štai kitais metais planuojama perlaidoti prezidentą Antaną Smetoną. Apie jį dar nėra nieko sukurta. Natūraliai galvoji, kad jeigu susiklostys aplinkybės, būtų labai įdomu. Kitas istorijas tiesiog išgirsti, pasigauni ir bandai“, – teigė „Kino gildijos“ įkūrėja.

Anot jos, kiekviename filme esminis elementas yra drama. Ji tiesiog privaloma. „Kiekvienas filmas privalo turėti dramą. Jis turi turėti kulminaciją, atomazgą, moralą. Dabar norime sukurti filmą apie partizano Juozo Lukšos-Daumanto žmonos istoriją. Planas yra toks: norime nuvažiuoti pas ją į Ameriką ir iš pradžių paprašyti, kad išpasakotų savo gyvenimo istoriją. Aišku, tam reikia ruoštis, žinoti faktus, kad galėtum iš žmogaus ištraukti visą informaciją, o ne paviršutinius faktus. Režisierius visada stengiasi lįsti į gylį“, – dėstė A. Zalanskaitė.

Kiekvienas iš mūsų – dalis istorijos

„Kino gildijos“ įkūrėja pastebi, kad kartais pernelyg siaurai suvokiame istoriją. Istorija – tai ne vien įvykiai, sutartys, karai. Tai žmonės ir jų gyvenimas. Kiekvienas iš mūsų esame jos dalis, prisidedame prie jos kūrimo.

„Prieš keletą metų turėjome idėją sukurti filmą apie prezidentą Valdą Adamkų. Prezidentas – kuklus žmogus, todėl paklausė: „Filmas apie mane?“ Aš jam atsakiau: „Jūsų Ekscelencija, labai norėtųsi sukurti filmą ne in memoriam, o tol, kol jūs dar gyvas ir galite pasidalyti idėjomis, įžvalgomis.“

Mes iš tikrųjų esame greiti, kai žmogus išeina. Tada galime jį populiarinti, kalbėti apie jį ir jo darbus, tačiau retai stengiamės ką nors daryti, kai žmonės yra čia ir dabar. Pražiopsome tokias progas. Nenufilmuojame žmogaus kaip centro. Čia ir dabar irgi kuriame istoriją, ją reikia fiksuoti ir rodyti žmonėms“, – įsitikinusi A. Zalanskaitė.

Jos manymu, istorija – ir mūsų gyvenimo atspindys. Šiek tiek atidžiau pažvelgę istorijoje pamatysime žmonių, kurie yra tokie patys kaip mes.

„Kai gyvename savo gyvenimą, mums atrodo, kad viską patiriame pirmą kartą. O iš tikrųjų visa tai jau patirta. Žmonės, kurie gyveno trys kartos prieš mus, ir dabartiniai žmonės skiriasi tik gyvenimo aplinkybėmis. Visa kita yra tas pats. Galioja tie patys moraliniai imperatyvai. Jeigu tau atrodo, kad tavo istorija labai originali, apsidairyk. Jeigu arti nepamatysi ko nors panašaus, tiesiog paieškok toliau“, – sakė „Kino gildojos“ vadovė.

Norėtųsi daugiau konkurencijos

Kinas – brangus malonumas. Prieš kuriant filmą būtina suformuoti biudžetą, komandą. Šioje srityje reikia gerokai padirbėti.

„Lietuvoje tikrai sunku su filmų finansavimu. Situacija, reikia pripažinti, smarkiai pagerėjusi, tačiau pagerėjusi ji didelėms studijoms. Dokumentininkams niekas nepasikeitė. Reikia ilgai galvoti, kaip suformuoti biudžetą, juo labiau kad daug dokumentikos stengiamės rodyti nemokamai. Formuoti biudžetą – iššūkis. Ieškome privačių rėmėjų, bendradarbiaujame su JAV lietuviais, kuriems rūpi filantropija. Lengva parsiduoti reklamos užsakovams, bet aš vengiu šių dalykų, nes tai prie nieko gero nepriveda. Laimė, pavyko suformuoti komandą, kuriai svarbus idėjinis pamatas, kuriai rūpi, ką daro“, – teigė A. Zalanskaitė.

Visgi ji norėtų, kad Lietuvos dokumentinių filmų rinkoje būtų daugiau konkurencijos. Sveikas konkuravimas motyvuotų filmų kūrėjas, o žiūrovams leistų pasirinkti.

„Manęs klausia, ar dokumentinių filmų rinkoje yra konkurencija. Aš sakau, kad, duok Dieve, man tos konkurencijos! Labai norėčiau, kad R. Bružas ir G. Sviderskytė sugalvotų sukurti filmą ta pačia tema. Jeigu dar visi ir finansavimą gautume, tai turėtume tris filmus ta pačia tema. Vieniems būtų įdomus vienas, kitiems antras, tretiems – trečias. Rinkoje vietos tikrai yra. Netgi nėra galimybių pasistumdyti prie katilo“, – sakė prodiuserė.

Dokumentiniai filmai – ne ta sritis, iš kurios galėtum susikrauti turtus. Kita vertus, ne turtai motyvuoja „Kino gildijos“ komandą, jai daug svarbiau įprasminti savo buvimą.

„Kurdamas dokumentiką negali planuoti milijoninių siužetų ar laikyti šios srities dideliu savo pajamų šaltiniu. Tačiau jeigu tau tai artima ir sava, jei iš to dar gauni pajamas, leidžiančias pragyventi, ir įprasmini Lietuvos istoriją, tai gyvenimo gale galėsi pasakyti, kad gyvenai, turėjai užtektinai pragyvenimui ir dar šį tą palikai“, – teigė A. Zalanskaitė.