Pasaulio karatė čempionė – kiekvienas pripažins, kad toks garbingas titulas skamba reikšmingai. Sutarusi susitikti su šios sporto šakos profesionale nekantriai laukiau pažinties ir, turiu pripažinti, kiek nustebau išvydusi smulkią jauną merginą. Ilgi šviesūs garbanoti plaukai, stilinga apranga, nepriekaištingas makiažas neišdavė, kad tai ne šiaip daili panelė, o pasaulyje Lietuvą garsinanti meistrė Margarita Čiuplytė.

Karatė užsikrėtė paauglystėje

Dvidešimt septynerių marijampolietė Margarita nuo mažens mėgo sportą: nuolat dalyvaudavo įvairiose mokykloje organizuojamose varžybose, aštuonerius metus lankė baseiną. Kiokušin karatė jos gyvenime atsirado, galima sakyti, atsitiktinai, tačiau sužavėjo nuo pat pirmo užsiėmimo.

„Karatė lankyti pradėjau būdama šešiolikos metų. Prie mokyklos esančiame vaikų darželyje vykdavo šios sporto šakos treniruotės. Sykį vasarą su drauge sėdėjome šalia darželio ir pamatėme bėgiojančius karatistus. Baltais kimono vilkintys sportininkai man tada pasirodė tokie gražūs, tokie paslaptingi… Netrukus apie užsiėmimus pasiteiravau trenerio Valiaus Rudžio. Jis, pamenu, taip pat įsiminė kaip egzotiškos išvaizdos. Susižavėjau viskuo ir nekantriai laukiau, kol galėsiu pasibaigus atostogoms pagaliau išbandyti šį kovų meną“, – prisimindama šypsosi pašnekovė.Nors pradėti sporto karjerą buvo sąlyginai vėlu, Margarita ryžosi mesti plaukiojimą baseine, kitus laisvalaikio užsiėmimus ir visas jėgas skirti tik šiai veiklai. Daugelis atkalbinėjo, stebėjosi, kodėl ji pasirinkusi tokią sporto šaką, tačiau mergina darė tai, ką liepė širdis.

Margarita teigia nenorėjusi niekam nieko įrodinėti, tačiau kai karatė tapo didžiuoju pomėgiu, stengėsi daug dirbti ir siekti kuo aukštesnių rezultatų: „Iš karto išsiskyriau agresyvumu, nenoru niekam nusileisti. Toks jau mano būdas. Aš visuomet troškau viską atlikti geriausiai: jei bėgdavau, tai būtinai turėdavau nubėgti greičiausiai, jeigu šokdavau, tai būtinai toliausiai… Tai puikiai atsispindėjo ir per treniruotes. Man būdavo tas pats, ar kaunuosi su mergina, ar su vaikinu, visomis jėgomis siekdavau pergalės.“

Svarbu nuolat save motyvuoti

Pašnekovė prisipažįsta, kad tiek metų prisiversti dirbti ir nepavargti padėjo stipri motyvacija. Pirmiausia ji stengėsi iškovoti visus diržus, laimėti kuo daugiau čempionatų, vėliau siekė gražiai laimėti, parodyti dar geresnį rezultatą ir panašiai.

Visiems, kas nori šio to pasiekti sporto pasaulyje ar kitoje veikloje, mergina pataria nuolat rasti motyvacijos. Taip pat nesistengti aklinai siekti tik paties tikslo, o tiesiog ramiai mėgautis kelione į jį. „Sunkiau nusiteikti, kai jau viskas iškovota, bet tada mąstau daugiau asmeniškai: negaliu apleisti sporto, kol leidžia sveikata, reikia dirbti, nes tai sugebu geriausiai“, – teigia sportininkė. Paklausta, kodėl užsiima būtent kiokušin karatė, Margarita prisipažįsta apie kitokią rūšį net nesvarsčiusi, nes tuo metu Marijampolėje buvusi tik ši. Vis dėlto mergina nesigaili, priešingai, džiaugiasi atstovaujanti, jos manymu, rimčiausiai ir populiariausiai karatė šakai. Įsiliejusi į dvikovės pasaulį Margarita negailėjo savęs: sportuodavo kiek­vieną dieną ir, kad ir kas nutiktų, nepraleisdavo nė vienos treniruotės. Po pusmečio sportininkė iškovojo pirmąjį savo diržą, o vėliau laimėjimai vis dažniau džiugino ir ją pačią, ir trenerius. Iš viso yra dešimt mokinių (kiu) ir dešimt meistrų (dan) meistriškumo laipsnių (t. y. skirtingų diržų ir juostelių juose). Šiuo metu mergina jau gali didžiuotis pačiais aukščiausiais šios sistemos laimėjimais.

Darbas policijoje

Baigusi vidurinę Margarita įstojo į Kauno Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetą, ten baigė teisę ir policijos veiklą. Aktyviai ir sportiškai merginai studijos sekėsi puikiai. Ji džiaugėsi pasikeitusia aplinka, draugais ir būsima profesija.

„Baigusi mokslus įsidarbinau Policijos departamente. Policijos mokymo centre buvau atsakinga už šaudymo mokymus, įvairius taktinius veiksmus ir kovinę savigyną. Paprastai sakant, buvau policijos pareigūnų trenerė. Darbas patiko, tačiau neretai matydavau, kad kai kuriems vyrams ne prie širdies, kai juos moko ką tik studijas baigusi mergina“, – šypsosi prisimindama Margarita.

Išdirbusi policijoje dvejus metus mergina nusprendė nebesiekti karjeros šioje srityje. Nuolatinis darbas atimdavo kone visą dieną, tad treniruotėms likdavo per mažai laiko. Kadangi marijampolietė troško ir toliau visas jėgas skirti tik sportui, šio darbo ryžosi atsisakyti.

Kaune Margarita intensyviai treniravosi šešerius metus ir, kaip pati sako, būtent tuo metu su trenerio Ričardo Poškos pagalba pasiekė didžiausius sporto laimėjimus.

Ir toliau treniruojasi kasdien

Prieš porą metų mergina persikraustė gyventi į Vilnių. Šiuo metu sostinėje ji ne tik pati kasdien treniruojasi kiokušin karatė, bet ir moko šio kovų meno vaikus, paauglius bei moteris.

„Visas mano gyvenimas yra karatė – tiek darbas, tiek laisvalaikis. Kasdien turiu arba vieną, arba dvi treniruotes. Taip pat treniruoju šio sporto mėgėjus klube „Shin“, važinėju į mokyklas, kur po pamokų vyksta užsiėmimai moksleiviams. Savaitgaliais dalyvauju įvairiose varžybose. Asmeninio gyvenimo kaip ir nelabai turiu“, – sako mergina ir prisipažįsta esanti tuo patenkinta, nenorinti nieko keisti.

Šiuo laikotarpiu pašnekovė didelių planų neturi – tiesiog trokšta atsipalaiduoti, džiaugtis kiekviena diena ir laukia, ką dar pasiūlys gyvenimas. Nors kaip sportininkė yra pasiekusi aukštumas, Margarita važiuoti į karatė varžybas neatsisako, priešingai, aktyviai jose dalyvauja ir nekantriai laukia 2013 metų, kai pasaulio karatė čempionatas vyks mūsų šalyje. Paklausta, ko reikia žmogui, kad pasiektų tokius rezultatus, kovotoja nedvejoja: „Visuomet sakiau, kad gali būti labai talentingas ir stiprus, bet viskam reikia kantrybės. Dažniausiai daug pasiekia kantrūs žmonės. Giliai įkvepi, iškvepi, kai jau atrodo, kad nebegali, ir toliau žiūri į priekį. Tiesiog reikia kantrybės.“

Didžiausias įvertinimas – žmonių pagarba

Anot sportininkės, visuomet smagu užlipti ant pakylos ir atsiimti apdovanojimą, tačiau svarbiausia, kad taip patenkinamos asmeninės ambicijos. Vis dėlto mergina grįžta prie minties, kad ne mažiau svarbu rezultatų siekimas. Laimėjimas įgauna prasmę tik tuomet, jei jo siekta su didžiausiu malonumu. Margarita prisipažįsta negalinti gyventi be sporto ir karatė treniruočių, o jeigu dėl kokių priežasčių tenka jas praleisti, iš karto pasiilgsta šios veiklos. „Esu gavusi daugybę medalių ir vertingą mūsų prezidentės apdovanojimą, tačiau didžiausias įvertinimas už darbą yra pagarbiai žvelgiančios žmonių akys. Malonu, kai treniruojamiems vaikams esi pavyzdys, kai į tave žiūrima su susižavėjimu ar dėkingumu“, – teigia sportininkė. Mergina nesutinka su nuomone, kad Lietuvoje vertinamas ir mėgstamas tik krepšinis. Nors stebėti karatė varžybas ne taip įdomu, Margaritos teigimu, jei pradedi kovoti pats, abejingas šiai sporto šakai neliksi. Jeigu kalbėtume apie finansavimą, karatė sporto meistrai, nors ir iškovoja didžiausius apdovanojimus, garsina mūsų šalį pasaulyje, pragyventi iš šios veiklos, deja, negali.

„Mes nuolat turime sukti galvą, iš ko valgyti duoną. Netgi į varžybas važiuojame už savo pinigus. Kita vertus, tai verčia išlikti budrius. Prisipažinsiu, kartais pagalvodavau, kad jei būčiau gimusi kitoje šalyje, dabar būčiau buvusi turtinga žvaigždė. Džiaugiuosi, kad turiu išsilavinimą, žinių, todėl net baigusi profesionaliai sportuoti, manau, būsiu finansiškai stabili“, – svarsto pašnekovė.

Į kovą – tik su raudonais kojų nagais

Neretai sportininkai prieš varžybas turi tam tikrų ritualų ar sėkmę nešančių talismanų. Kaip elgiasi pasaulio čempionė likus kelioms valandoms iki svarbios kovos ir ar vadovaujasi kokiais nors įsitikinimais, prietarais? Margarita prisipažįsta po kiekvienų varžybų švenčianti. Nesvarbu, ar jos buvo sėkmingos, mergina griežtai laikosi šios tradicijos. Anot jos, jeigu laimėjai, reikia paminėti pergalę, jeigu nepasisekė, būtina išlieti susikaupusią energiją. „Taip pat mėgstu raudonai nusilakuoti kojų nagus. Tikiu, kad raudona – pergalės spalva. Be to, prieš kiekvienas varžybas tvarkingai susišukuoju, susirišu plaukus ir pasidažau. Galima sakyti, pasipuošiu, tarsi eičiau į šventę. Tai juk ir yra mano šventė“, – sako sportininkė dailiai nusišypsodama.

Laimėjimai:

2003 m. Europos kiokušin karatė čempionatas (Lietuva) – 3 vieta

2004 m. Europos kiokušin karatė čempionatas (Bulgarija) – 2 vieta

2006 m. Europos kiokušin karatė čempionatas (Vengrija) – 1 vieta

2007 m. Europos kiokušin karatė čempionatas (Lietuva) – 3 vieta

2008 m. Europos kiokušin karatė čempionatas (Bulgarija) – 2 vieta

2009 m. Europos kiokušin karatė čempionatas (Ukraina) – 1 vieta

2010 m. Europos kiokušin karatė čempionatas (Ispanija) – 1 vieta

2011 m. Europos kiokušin karatė čempionatas (Lietuva) – 1 vieta

2009 m. pasaulio kiokušin karatė čempionatas (Rusija) – 1 vieta

2012 m. pasaulio kiokušin karatė čempionatas (Japonija) – 2 vieta