Kalbamės su žmogumi, ne tik atpažįstamu iš knygų puslapių ar televizijos ekrano, bet ir kuriančiu pasaulinio lygio televizijos projektus.

– Kodėl nusprendėte imtis televizijos verslo – su Sauliumi Urbonavičiumi pradėti ir plėtoti „TV manijos“ veiklą? Ar kompanijos pavadinimas sufleruoja, kad televizija gali tapti manija ne tik žiūrovams?

– Taip jau susiklostė, kad „TV manija“ yra ne mūsų darbo pradžia, o tąsa. Tiesiog kita pakopa. Mums su Samu ir Marijumi televizija prasidėjo su „Tangomanija“. Tai buvo jaunatviško maksimalizmo era, polėkis ir menkas supratimas apie ribas. Visose srityse. Vėliau Marijus pasuko savo keliu, o mes su Samu likome kartu.

Prieš kokį dešimtmetį pradėję nuo nulio, dabar galime Lietuvoje kurti pasaulinio lygio projektus. Didžiausių pasaulio kompanijų pasitikėjimas mumis ir gautos licencijos kurti „Lietuvos talentus“, „X Faktorių“ ar „Kas? Kur? Kada?“ yra geriausias mūsų veiklos įvertinimas. O žodis „manija“ įmonės pavadinime greičiau buvo duoklė mums svarbiai ir pašėlusiai „Tangomanijos“ praeičiai.

– Kuo televizijos verslas yra įdomus ir išskirtinis? Kokios jo galimybės kuriant televizijos produktą labiausiai žavi?

– Televizijos versle yra ir rutinos, ir nemigos naktų, ir džiaugsmo dėl gerai pavykusio darbo, ir kolegų įvertinimai. Tačiau nevadinčiau jo išskirtiniu. Jo kūrėjai tiesiog labiau pastebimi, matomi ir žinomi.

TV versle irgi pakanka savų idiotų bei genealių talentų. Net jūsų minėtos galimybės yra ribotos, nes dažniausiai kūrybinis svaigimas atsimuša į magišką žodį „sąmata“. Gal tai ir gerai.

Beje, tai ne tik, kaip kai kam atrodo, mūsų, vargšų, rykštė. Kolegos iš Danijos, Švedijos irgi linksi galvomis mus suprasdami. Jie taip pat pavydžiai žvelgia į rinką už Atlanto, bet tuo pat metu juokiasi iš jų pinigų švaistymo tam, ką galima padaryti kur kas mažesnėmis sąnaudomis.

Ir dar – šis verslas neleidžia atsipalaiduoti. Tu niekada nesi šimtu procentu įsitikinęs, su kokiais projektais dirbsi ir ar tikrai dirbsi po metų, bet vis tiek bandai to siekti. Todėl ir skųstis netenka.

– Jūsų veikloje dominuoja muzikiniai ir kelionių dokumentikos projektai. Sritys, rodos, skirtingos, tačiau būtent iš jų esate labiausiai atpažįstamas kaip televizijos veidas. Tai asmeninių pomėgių pavertimas darbu, patvirtinantis posakį, kad turint mėgstamą darbą nė vienos dienos nereikia praleisti dirbant?

– Tai gražus, bet labiau poetinis, profesionalaus tinginio sugalvotas ir tiesos neatspindintis posakis. Man sunku įsivaizduoti žmogų, mėgstantį dainuoti, bet nevargstantį ir nesikeikiantį per repeticijas, ar patikėti geru ir turtingu futbolininku, kuris sakytų, kad sunkiai treniruodamasis ir operuojamas dėl patirtos traumos jis skambiai laimingas juokiasi. Nesamonė.

Tiesiog kartais likimas ir aplinkybės suteikia galimybę gauti pinigų už darbą, kuris tau kur kas priimtinesnis negu kiti. O jei tu stengiesi ir tam dar turi šiokių tokių sugebėjimų, valio, gyvenimas nusisekė.

– Daugybė žiūrovų su dideliu susidomėjimu stebi ekstremalią jūsų ir kolegos Vytaro Radzevičiaus kelionių dokumentiką. Kuo ši veikla traukia? Ar buvo situacijų, kai savęs klausėte, kodėl tai darote?

– Į tokį klausimą vienareikšmiškai atsakyti sudėtinga. Galiu maivytis ir dvasingai kalbėti apie pasaulio pažinimo badą arba pasirinkti prozišką variantą apie paprasčiausią pabėgimą su draugais nuo rutinos Lietuvoje.

Ir viena, ir kita yra tiesa. Kas labiau, nežinau. Kodėl vienam patinka alus, o kitam ledai su braškėmis? Mes gerai jaučiamės keliaudami, nors dar geriau sugrįžę.

– Kokios didžiausios gyvenimo pamokos, išmoktos keliaujant?

– Niekada nevalgyk kiaušinienės, iškeptos batsiuvio darbo vietoje Indijoje. Kitaip yra nemaža galimybė, kad kurį laiką bendrausi tik su vidiniu pasauliu. Ir tas bendravimas nebus itin malonus.

– Medijų teoretikai sako, kad televizijos atnešta vaizdų kultūra sudavė stiprų smūgį raštui, tačiau jūs sėkmingai derinate televiziją ir knygų rašymą. Kas jums yra knygos ir galimybė jas rašyti? Kuo tai ypatinga?

– Aš gyvenu su žmona, dviem dukromis, į svečius ateinančia aukle, mama ir uošve. Ir televizoriumi. Darbe kalba žurnalistai ir režisieriai, o kelionėse, kai tik nefilmuoja – o filmuoja retai, – operatorius. Manęs niekas negirdi. Todėl ir rašau.