Drabužių prekių ženklo „Adatytė“ kūrėjai Dianai Lucinavičiūtei (30) taip ir nepavyko pabėgti nuo adatos ir siūlo, suaudusių jos likimą. „Raukiau nosį vien nuo minties, kad plėtosiu tėvų pradėtą siuvimo reikmenų verslą, tad vis ieškojau savęs profesinėje srityje, bet taip jau nutiko, kad smailianosiai aukštakulniai suspaudė kojas, o ankštas juodas kostiumėlis kėlė žiovulį, tad ėmiau ir pasisiuvau ryškią trikotažinę suknelę“, – pasakoja D. Lucinavičiūtė, darbą biure iškeitusi į laisvalaikio drabužių kūrimą.

Ekonomikos krizei pravėdinus piniginę, pradėjau verslą

Baigusi mokyklą moteris pradėjo studijuoti verslo vadybą Vilniaus kooperacijos kolegijoje. Vis dėlto ji norėjo universitetinio išsilavinimo, tad Mykolo Romerio universitete įgijo darnaus vystymosi vadybos ir administravimo magistro laipsnį. „Paraleliai pradėjau studijas Vilniaus kolegijoje, norėdama išmokti drabužių konstravimo meno, tačiau supratau, kad šalia abejų studijų, darbo visu etatu dar ir būti gera mama tiesiog nepajėgsiu. Tad drabužių dizainas tuo metu ir liko svajonė“, – prisiminimais dalijasi D. Lucinavičiūtė. Vis dėlto, jei norai tikri, kada nors jie virsta tikrove. Ir nebūtina kiekvieno žingsnio strategiškai suplanuoti. „Kai prireikia, išnaudojame net ir mažiausias galimybes“, – pasakoja moteris, prisimindama Lietuvą ištikusią ekonomikos krizę, kai praradus darbą renginių organizavimo įmonėje teko iš eilės bandyti daugybę kitų darbų, o veikla, panašesnė į pokštą, įkrovė parako vėliau pradėtam verslui.

„Mūsų laisvalaikio drabužiai skatina nevaržomai nugyventi šiandieną ir suprasti, kad nėra prasmės laukti to vienintelio procento, kai 99 proc. jau esi įsitikinęs, kad verta pabandyti žengti žingsnį savo svajonės link“

D. Lucinavičiūtė

„Adatytė“ išaugo it vaikas

„Jei ne užsibrėžtas tikslas pabaigti magistro studijas, kurioms finansuoti ryžausi mamos siuvykloje rastas atraižas panaudoti rankdarbiams ir juos parduoti Kaziuko mugėje, dabar neturėčiau „Adatytės“, – apie verslo atsiradimą lyg apie savo vaiką kalba pašnekovė. Netrukus prekybą mugėse jaunoji moteris sugalvojo perkelti į siaurą Šv. Stepono gatvelėje esančią parduotuvę, kurioje buvo jau seniai šeimos įkurta siuvimo prekių ir paslaugų „Adatytės“ studija. Dar XIX a. ši vieta gimtąjį verslininkės miestą garsino savo amatais ir prekyba, be to, čia pat ir kūrėjos namai, apsupti mažų krautuvėlių ir butikų. Pasak D. Lucinavičiūtės, ši vieta yra tiesiog suaugusi su ja pačia. „Paveldėjau tik pavadinimą ir prekybos vietą, tačiau ryškius, laisvus ir šiuolaikiškus drabužius modeliavau pati, techniniais klausimais tariausi ir su mama“, – atskleidžia verslininkė.

Ryškiai ir laisvai gyventi šia diena!

„Ilgai net nedrįsau savo drabužių kūrimo ir pardavimo vadinti verslu, nes tai labiau priminė jaukią amatininko manufaktūrą“, – atvirauja pašnekovė ir džiaugiasi, kad jau trejus metus gyvuojantis „Adatytės“ prekių ženklas atpažįstamas vis dažniau, o drabužiai pasiekiami beveik visuose Lietuvos miestuose. „Mano supratimu, reikia ne bijoti konkurentų ir taip izoliuoti savo prekių ženklą, o, atvirkščiai, su draugų bei partnerių pagalba plėsti savo prekių prieinamumą jungiantis ir vienijant jėgas. Mūsų laisvalaikio drabužiai skatina nevaržomai nugyventi šiandieną ir suprasti, kad nėra prasmės laukti to vienintelio procento, kai 99 proc. jau esi įsitikinęs, kad verta pabandyti žengti žingsnį savo svajonės link.“