Šalia Panevėžio esantis Vilkapjūvių kaimas niekada negarsėjo ypatingais laimėjimais. Bet prieš kelerius metus ten atsikraustė Taminskų šeima. Iškeitusi sostinės šurmulį į vienkiemio ramybę, ji prieš trejus metus ėmėsi kurti žirgyną. Viskas prasidėjo nuo vieno žirgo, kuris buvo sena Ingos Taminskienės (34) svajonė. Ilgainiui grakščių ristūnų gretos didėjo ir dabar Taminskų žirgynas – viena geriausių ir labiausiai išpuoselėtų tokio pobūdžio vietų šalyje. Kaip sutuoktiniams pavyko sukurti šią žirgų mėgėjų oazę ir kodėl ji neliko tik asmeniniu pomėgiu?

Idėją parsivežė iš Vokietijos

Aukšti ir elegantiški žirgai yra sena I. Taminskienės laisvalaikio aistra. Tačiau gyvenant didmiestyje buvo sudėtinga plėtoti šį pomėgį. Padėtis iš esmės pasikeitė jai su vyru Tomu (33) nutarus pakeisti gyvenimo stilių ir su šeima išsikėlus į kaimą.

„Ilgą laiką gyvenome Vilniuje. Tačiau vieną dieną pagalvojome, kad pakaks vargti daugiabutyje. Juk vietoj jo galime mėgautis vienkiemio idile, kurioje puikiai derėtų ir žirgas. Iš pradžių įsigijome vieną, vėliau kitą, paskui dar vieną ir dar vieną… Žiūrim, kad jau visas žirgynas“, – šypsodamasis pasakoja T. Taminskas, kuris ne tik yra vienas žirgyno įkūrėjų, bet ir vadovauja kelioms kitoms įmonėms.

 

„Statybas norėjome pradėti kuo greičiau, taigi ir finansavimą siekėme gauti ilgai nedelsdami. Tačiau tai padaryti pasirodė sunkiau, nei buvo galima tikėtis. Teko susidurti su ilgais biurokratiniais procesais ir, sakyčiau, perdėtu bankų atsargumu“

T. Taminskas

 

Anot pašnekovo, įsigijus žirgų atsirado poreikis skaityti daug specializuotos literatūros ir keliauti po žirgininkystės parodas. Taip plėsdami savo žinias ir akiratį Taminskai atrado savo žirgyno ateities viziją. „Žirgyno koncepciją parsivežėme iš Vokietijos. Ją sukūrė vokietis, profesionaliai dirbantis žirgynų plėtojimo srityje. Todėl žirgyne yra ir nemažai elementų, atkeliavusių iš Vokietijos. Pavyzdžiui, vieninteliai Lietuvoje turime žirgų gardus, kurie, kalbant automobilių terminais, prilygsta „Mercedes“ klasei“, – atskleidžia vienas iš žirgyno šeimininkų.

Finansavimo paieškos

Imtis žirgyno ir tame pačiame komplekse esančio viešbučio statybų Vilkapjūvių kaime Taminskai galutinai ryžosi nutarę dalyvauti Europos Sąjungos programoje, kuri suteikia paramą veiklos kaimiškose vietovėse plėtrai.

„Statybas norėjome pradėti kuo greičiau, taigi ir finansavimą siekėme gauti ilgai nedelsdami. Tačiau tai padaryti pasirodė sunkiau, nei buvo galima tikėtis. Teko susidurti su ilgais biurokratiniais procesais ir, sakyčiau, perdėtu bankų atsargumu. Tai buvo lyg didelis žaidimas apie nieką. Vieni sakė, kad smulkių ūkininkų nefinansuoja iš principo, kiti niekaip negalėjo pateikti atsakymo – tikino, kad viskas gerai, tačiau du su puse mėnesio niekaip nepatvirtino finansavimo“, – prisimena T. Taminskas, kuriam tuo metu reikėjo gauti apie 230 tūkst. eurų paskolą.

Reikalams nejudant iš vietos, vyras pradėjo ieškoti galimų finansavimo alternatyvų. Pagalbos ranką jam tuo metu ištiesė draugai, patarę kreiptis į kredito uniją.

„Bičiuliai matė, kad su bankais susikalbėti nepavyksta, todėl pasiūlė kreiptis į „Mano uniją“. Žinoma, ten sąlygos buvo ne tokios palankios kaip banke. Tačiau man laikas brangesnis. Jau po dviejų savaičių finansavimas buvo patvirtintas ir netrukus pradėjome statybas“, – atvirauja žirgyno bendraįkūrėjis.

Žirgyne – riterių pamėgti olandų fryzai

Taminskų ūkyje apsilankę žirgų mėgėjai gauna progą gėrėtis ir jodinėti grakščiaisiais olandų fryzais. Tai dideli, žavūs, supratingi ir dresavimui puikiai paklūstantys gyvūnai. Matyt, ne veltui legendos byloja, kad šių žirgų protėviai viduramžiais buvo itin paklausūs tarp riterių.

„Dėl savo įgimtų fizinių ir charakterio savybių juos žirgyne mokome dailiojo jojimo. Tuo užsiima profesionalūs treneriai. Kartais taip pat organizuojame nedidelius konkūrų turnyrus. Pastaroji žirgų sporto šaka kol kas yra bene populiariausia Lietuvoje“, – teigia T. Taminskas ir priduria, kad vienas jų žirgų – pirmasis Lietuvoje gavo olandiškus kilmę ir veislę patvirtinančius dokumentus.

Pasak verslininko, jų žirgyno klientai yra ne masinė auditorija, o ilgalaikius santykius palaikyti norintys žirgų mėgėjai, kurie galbūt net norėtų ten laikyti savo eikliuosius numylėtinius. Pašnekovo teigimu, šiuo metu žirgynas jau turi ne vieną nuolatinį klientą, kuris neretai lieka nakvoti, kad tik galėtų daugiau laiko praleisti su žirgais ar turėtų progą ilgiau mokytis jodinėti.

„Tokia veiklos kryptis pasiteisino. Skaičiuojame vis augančias pajamas“, – džiaugiasi T. Taminskas.

Gilinasi į žirgų kainodarą

Nors Taminskų žirgynas dirba dar gana neseniai, tačiau jo šeimininkai nestokoja optimizmo. Jie yra nusiteikę ir toliau plėsti verslą bei skleisti žirgų sporto ir veisimo kultūrą Lietuvoje.

„Tikiu, kad kitais metais pavyks pradėti maniežo statybas ir taip dar labiau išplėsime savo žirgyną. Tada galėsime organizuoti rimtesnes varžybas, pasikviesime žinomesnių trenerių, taip pat šviesime vietinius gyventojus, supažindinsime juos su žirgais“, – ateities viziją piešia pašnekovas.

Didelį Taminskų užsidegimą žirgyno plėtojimu rodo ne tik į jį sudėtos investicijos, bet ir rūpestis pačiais žirgais. Pavyzdžiui, kai prireikė, vieną iš turimų kumelių pas patiną jie vežė net į Lenkiją. Tiesa, pastangos atsipirko su kaupu ir kilmingų žirgų gretos sutuoktinių ūkyje netrukus pagausėjo. Nors pats T. Taminskas dar iki galo nesupranta, kaip nustatoma konkreti kiekvieno žirgo kaina, tačiau pripažįsta, kad prekyba žirgais taip pat bus viena iš žirgyno veiklos krypčių.

„Pats brangiausias žirgas pasaulyje, jei neklystu, kainuoja apie 10 mln. eurų. Aš dar mokausi ir bandau suprasti, iš ko susideda galutinė žirgo kaina, tačiau jau dabar galiu pasakyti, kad dažnai mokama daugiausia už jausmus. Tokiu atveju žirgas kainuoja tiek, kiek žmogus nori už jį mokėti. Kartais tokio noro riba gali būti labai labai aukštai“, – neįprastą lietuviams verslą apibendrina T. Taminskas.