Dirbtinis intelektas – tema, kuri pastaruoju metu nagrinėjama bene visais įmanomais rakursais, bet dažniausiai pagrindinis klausimas išlieka tas pats: tai kas gi laukia darbuotojų? Vieni gąsdina, kad netrukus be darbo gali likti ne tik dirbantieji gamyklose, bet ir teisininkai ar gydytojai, kiti rėžia dar drąsiau – laukia žmonijos darbo pabaiga, kai kurie, atvirkščiai, samprotauja, kad ateina nauja galimybių era. Advokatų kontoros „Primus Derling“ vadovaujantysis partneris Robertas Juodka visgi lieka prie tų, kurie nepiešia itin šviesios ateities kai kurių profesijų atstovams: „Prognozės, kaip ir kada tiksliai dirbtiniu intelektu bei algoritmais pagrįsti sprendimai pakeis žmones, skirtingos. Tačiau vienas dalykas nenuginčijamas: per artimiausius 20–30 metų milijonai šiandieninių darbuotojų taps bedarbiais.“

Kas laukia verslų, artimiausiu metu neįdiegusių dirbtinio intelekto?

„Svarbu suvokti, kad trumpalaikėje perspektyvoje (iki 10 metų) dirbtinio intelekto produktai yra ir bus dar gana brangūs bei neefektyvūs. Visi kuriami algoritmai kol kas yra tik amebos stadijoje. Šis vystymasis, kol turėsime užbaigtus produktus, užtruks dar tikrai ne vienus metus. Kitaip tariant, dabar galima nusipirkti platformą, kurią žmogus beveik visada turi pats išmokyti dirbti, analizuoti ir priimti sprendimus, atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus verslo specifiką. Tai daryti trumpuoju laikotarpiu gana brangu, užima daug laiko ir, tikėtina, neapsimoka finansiškai. Tačiau visai kita situacija yra žvelgiant į ilgalaikes perspektyvas“, – pastebi R. Juodka.

Pašnekovas įsitikinęs, kad ilgalaikėje perspektyvoje dirbtinis intelektas tikrai yra tas dalykas, kuris viską pakeis iš esmės. „Po 10–15 metų tų algoritmų jau nebereikės mokyti, jie viską sugebės daryti patys, – sako teisininkas. – Tuomet algoritmizacija (populiariai žmonių vadinama dirbtiniu intelektu), tikėtina, palies visus procesus, kurie turi bent kiek didesnę ekonominę vertę ir gali būti algoritmizuojami. Dirbtinio intelekto sistemos bus kur kas efektyvesnės, atliekant paprastus ir vidutinio sudėtingumo pasikartojančias užduotis. Pavyzdžiui, gamyba, statyba, apskaita, buhalterija, auditas, analizė, standartinių formų pildymas, nuotolinis klientų aptarnavimas, informacinių technologijų, medicinos sritys, automobilių, laivų ir lėktuvų valdymas, netgi muzikos kūrimas, tapyba ir t. t.“

Daugiau galimybių žmonėms – ar tikrai?

Teigiantiesiems, kad dirbtinis intelektas gal ir išstums kai kurias profesijas iš darbo rinkos, bet kartu suteiks kur kas platesnių galimybių, sukurs naujų darbo vietų, R. Juodka visgi turi priešingų argumentų. „Kalbėkime apie realius pavyzdžius. Štai XX a. pradžioje buvo teigiama, kad naujos technologijos sukurs daugybę paklausių naujų darbo vietų. Kas dabar jau aišku ir nenuginčijama? Profesijos, kurios atsirado po šių technologijų atėjimo, JAV pagal įdarbinamų žmonių skaičių šiandien yra tik 21-oje ir žemesnėse vietose. Pagal įdarbinamų žmonių skaičių pirmaujančiose pozicijose išliko visos senosios profesijos, egzistavusios iki naujųjų technologijų atėjimo, tik konkurencija šių profesijų viduje gerokai išaugo“, – oficialia statistika dalijasi pašnekovas.

 

„Per artimiausius 20–30 metų, jei viskas eisis ta pačia linkme kaip dabar, bus milijonai bedarbių.“

R. Juodka.

 

Tiesa, kaip minėta, trumpuoju laikotarpiu dirbtinio intelekto sistemas kažkas turi paruošti ir išmokyti – tai gali tapti savotiška nauja niša žmonėms, tačiau, kaip pastebi R. Juodka, tik trumpuoju laikotarpiu. „Sistemą tinkamai išmokyti dirbti reikia tik vieną kartą. Aišku, tas procesas gali užtrukti dešimt metų ir ilgiau, tačiau po to jau niekada nebereikės kartoti. O žmones, kurie nuolat keičiasi (keičia darbą, pasensta, išeina į pensiją, miršta), reikia vis mokyti iš naujo“, – komentuoja teisininkas.

Pasak R. Juodkos, neigti, kad daugybė profesijų taps tiesiog nereikalingos, yra mažų mažiausiai trumparegystė: „Per artimiausius 20–30 metų, jei viskas eisis ta pačia linkme kaip dabar, bus milijonai bedarbių.“

Anot pašnekovo, daryti tokias, atrodytų, drąsias išvadas skatina rėmimasis istorine patirtimi. „Kažkada, pavyzdžiui, XX a. pradžioje, gyvenimas buvo neįsivaizduojamas be arklių, niekas net pagalvoti negalėjo, kad jų nebereikės. O kas įvyko po 50 metų? Žmogus iš vadeliotojo tapo automobilio vairuotoju, bet arklių jau nebereikėjo niekam. Tiesa, dabar viskas pasisuko taip, kad mes, žmonės, esame tų arklių, kurių nebereikės, o ne vadeliotojų vietoje, – samprotauja R. Juodka. – Istoriškai (nuo žemdirbystės atsiradimo laikų iki XIX a.) visą laiką buvo taip, kad tik 5–10 proc. visuomenės kažką sprendė, turėjo valdžią, nuosavybę ir turėjo kažkokią socialinę vertę (pavyzdžiui, feodalai, miestiečiai ir kariai viduramžiais). Visa likusi 90 proc. visuomenės dalis (pavyzdžiui, valstiečiai baudžiauninkai) geriausiu atveju buvo išnaudojami ir buvo santykių objektu, bet tikrai ne subjektu ir ne politinės sistemos žaidėjais. Žmonių prigimtis nepasikeitė. Nemanau, kad naujoji realybė bus kitokia. Ekonominė ir politinė galia vis labiau koncentruosis pas tuos, kurie turės ir kontroliuos tą dirbtinį intelektą bei robotus, kuriančius visas visuomenės gėrybes. Čia turėsime ir egzistencinius pavojus demokratijai bei liberaliajai pasaulėžiūrai.“

Ar tikrai viskas taip juoda?

„Galiu remtis ta pačia istorija. Faktai liudija, kad taip jau dažniausiai susidėlioja – realus koncentruotas ekonominis interesas bene visada laimi prieš neorganizuotą visuomenės interesą. Dirbtinis intelektas leis viską daryti paprasčiau, pigiau, greičiau ir, nors žmonės galbūt tam priešinsis, šis interesas (dirbtinio intelekto kaip vyraujančios darbo jėgos bei priemonės įsigalėjimas) turėtų nugalėti. Taip buvo visada. Be to, atsiradus prielaidų tingėti (robotizacija būtent tai ir skatins), labai tikėtina, kad žmonės visada tai ir pasirinks. Tokia žmonių prigimtis. Tik klausimas, kaip ilgai tai galės tęstis“, – svarsto pašnekovas.

Po tokios ne itin šviesiomis spalvomis nupieštos ateities natūraliai kyla klausimas, kas laukia žmonių ir visos darbo rinkos. Kaip žmonės vartos tai, ką sukuria dirbtinis intelektas, jei tam net pajamų neturės? R. Juodka sako, kad šiam klausimui spręsti jau sukurta pasiūlymų. Pavyzdžiui, dirbtinio intelekto ir robotizuotos gamybos priemonių apmokestinimas. Taip surinktos pajamos galėtų atitekti visuomenės nariams tiesiog kaip visuotinės bazinės išmokos (angl. universal basic income). Kitas dalykas – mokestinės lengvatos ar subsidijos įmonėms, kurios įdarbins žmones, o ne robotus ar dirbtinį intelektą.

„Tiesa, kol kas tai visgi labiau teoriniai pamąstymai. Kokia bus realybė, manau, labai greitai pamatysime. Bet svarbu, kad žmonės tam ruoštųsi. Ko gero, viena geriausių rekomendacijų šiandien yra tiesiog mokytis. Profesijas tam, kad išliktume konkurencingi darbo rinkoje, gali tekti keisti kas 10–20 metų. Reikia nenustoti galvoti ir ugdyti kūrybiškumą. Tų, kurie sugebės prisitaikyti, gyvenimas turėtų tapti išties lengvesnis“, – apibendrina R. Juodka.