Klaidžiodamas po T. Ševčenkos gatvės kiemus ir ieškodamas mini darželio „Basa pieva“, kažkaip nejučia užsigalvojau apie savo prisiminimus iš darželio laikų. Ir nieko skambaus ar šviesaus nepavyko prisiminti. Galvoje sukosi tik mintys apie neskanų maistą, vieną baisiai nemalonią auklėtoją, kurios labai bijojau, nekenčiamą pietų miegą, kurio niekad nemiegojau, ir tai, kaip su draugais vis galvodavau, kad būtų labai smagu kaip nors tą darželį padegti (laimei, planams taip ir nebuvo lemta išsipildyti). Žodžiu, prisiminimai niūroki ir nespalvoti. Nieko keista, kad vaizdas, pamatytas įėjus pro „Basos pievos“ vartus, su mano prisiminimais visai nesutapo. „Basoje pievoje“ šviesu ir jauku. Kadangi vaikai čia praleidžia tik pusdienį, niekam nereikia miegoti pietų miego, o mini darželio savininkės Inga Domarkienė ir Otilija Rupšytė kiekvieną pribėgusį „špoką“ (taip čia vadinami darželio lankytojai) pasitinka su šypsena. Vis dar nustebęs šiaip ne taip sutilpau į kiek per mažą kėdę ir pradėjau moterų išsamiau klausinėti apie „Basą pievą“ ir jų kelią į ją.

Pradėjo kaip darbuotojos

„Basa pieva“ veikti pradėjo dar praėjusį rugsėjį. Vaikų dienos priežiūros centrą, kitaip mini darželį, sprendžiantį kelių valandų vaikų priežiūros ir ugdymo problemą, tada įkūrė Dorotėja Vaisova, o mano pašnekovės tapo pirmosiomis jo darbuotojomis. I. Domarkienė buvo D. Vaisovos kaimynė, o O. Rupšytė tuo metu dirbo valstybiniame darželyje ir ieškojo ko nors įdomesnio. Taigi „Basa pieva“ startavo sėkmingai, bet projekto įkūrėja nusprendė jį parduoti, tad buvusios darbuotojos tapo mini darželio savininkėmis. „Mes čia dirbome nuo pačios pirmosios dienos. Kai mūsų steigėja Dorotėja sugalvojo pakeisti gyvenamąją vietą, ji mums ir pasiūlė perimti veiklą, nes mumis pasitikėjo. Ji įsivaizdavo, kad ir toliau viską darysime taip, kaip buvo sumanyta nuo pačių pradžių. Mes ir sutikome“, – pasakoja I. Domarkienė.

„Man atrodo, kad iš čia ateina pati didžiausia motyvacija – pamačius, ką vaikas pasiekė. Kartais palyginu, kokie vaikai buvo rugsėjį ir kokie yra dabar, ir pamanau „oho“. Išaugo jų dėmesys, koncentracija, patobulėjo darbai“

O. Rupšytė

Ji pripažįsta, kad perimant verslą teko ne tik džiaugtis naujomis galimybėmis, bet ir pasiryžti naujiems iššūkiams. Tai nebuvo paprasta. „O taip, tikrai taip… Juk mes čia tiesiog dirbome. O dabar prie to dar prisidėjo ir visi administraciniai darbai, spaudimas iš tėvų, kurį turi atlaikyti. Kita vertus, ir tėvams mes anksčiau buvome tik auklėtojos, o dabar bendraujant gal atsirado daugiau rimtumo“, – sako pašnekovė.

Vis dėlto jau padarytas įdirbis suteikė reikiamos drąsos. „Basa pieva“ buvo ta veikla, kurią norėjosi tęsti. „Dviese tikrai buvo drąsiau. Visgi mes su Inga nuo pačių pradžių labai lengvai susidirbome. Tai, ko nepadarydavau aš, padarydavo Inga. Ko pritrūkdavo Ingai, pridėdavau aš. Kažkaip papildydavome viena kitą. Todėl dviese buvo ir drąsiau priimti tą sprendimą“, – tikina O. Rupšytė.

Dabar, nuo verslo perėmimo praėjus maždaug trims mėnesiams, moterys šiek tiek pakitusiomis aplinkybėmis jaučiasi vis patogiau, bet pradžioje tikrai būta nemažai streso. Juk nė viena iki tol neturėjo praktiškai nieko bendra su verslu. „Esi visiškai žalias, o dar atėjus į Registrų centrą į tave žiūri tokiu pasipiktinusiu žvilgsniu, kaip tu čia dabar gali kažko nežinoti. Kažkas tik sėdi už to savo langelio… Tačiau galiausiai mums ir čia pasisekė. Gal mus kažkas saugo. Dvi savaites klaidžiojome tame Registrų centre, kol trečią kartą galiausiai pakliuvome pas tokį vyruką, kuris mums viską ir sutvarkė. Gal jam tiesiog pagailo mūsų“, – šypsosi I. Domarkienė.

Vieta, kurioje norisi būti

Abi pašnekovės tvirtina, kad didžiausias „Basos pievos“ žavesys – tai laisvė, kuria gali mėgautis tiek vaikai, tiek jų auklėtojos. „Man visada patiko darbas su vaikais. Tačiau pati iki tol dirbau valstybiniame darželyje, todėl teko įgyti šiek tiek kitokios patirties. Čia labai patiko ta laisvė, kurią pajutau. Čia aš, kaip pedagogė, pasijutau visiškai kitaip. Net neįmanoma to palyginti. Viskas daug laisviau, galėjau nesivaržydama kūrybingai išreikšti savo mintis ir idėjas. Dorotėja mumis nuo pačių pradžių labai pasitikėjo ir sakydavo, kad darytume viską taip, kaip mums atrodo geriausia. Pati aplinka čia visai kita. Čia tiesiog norisi būti“, – sako O. Rupšytė.

„Basa pieva“ suteikia ir dar vieną puikią galimybę – kiekvienam vaikui skirti tiek dėmesio, kiek tik jam reikia. „Net kai susirenka pilna grupė, būna tik dvylika vaikų. Tačiau net ir tada jauti, kad prireikia gerokai daugiau jėgų ir kantrybės. Tačiau, pavyzdžiui, šiandien yra tik penki vaikai. Tad ir jautiesi su jais kaip mama. Taigi tokiomis sąlygomis dirbti gerokai lengviau. O ir kiekvienas „špokas“ gauna daugiau dėmesio. Tiek, kiek jai ar jam jo reikia“, – aiškina I. Domarkienė.

O kai gali skirti pakankamai dėmesio, atsiranda ir proga kaip reikiant pažinti kiekvieną vaiką. „Kaip ir prie kiekvieno žmogaus, taip ir prie jų negali taip staiga imti ir prišokti. Kiekvieną reikia pažinti. Kai kurie vaikai mums ima atsiskleisti tiktai dabar, nors lankosi pas mus jau nuo rugsėjo. Dabar kasdien matome, kaip jie ima drąsiau kalbėti, reikšti mintis. Pasitikėjimas mumis atsirado gerokai anksčiau, bet keičiasi santykių laisvumas. Viena mergaitė pačioje pradžioje beveik išvis nekalbėjo, o dabar bendrauja su mumis kaip su geromis draugėmis“, – džiaugiasi O. Rupšytė.

Moko ir mokosi

Žinoma, auklėtojų uždavinys yra padėti augti vaikams, bet verslininkės teigia kasdien iš vaikų daug išmokstančios ir pačios. „Man tos pamokos yra laisvumas ir atsipalaidavimas. Šito man gyvenime trūksta, o vaikai tai labai gerai moka. Kartais mes čia bėgame, lekiame, o koks nors vaikas sau ramiai sėdi ant žemės, dėlioja kubelius, bet vis tiek kažkaip suspėja nueiti nusiplauti rankas, su visais atsisėsti prie stalo. Kartais nebėgiodamas gali daug lengviau visur suspėti. Svarbiausia, kad nebūtų vidinės sumaišties“, – sako O. Rupšytė.

Pašnekovės tikina darbe besijaučiančios lyg mamos su savo vaikais, o ne tiesiog darbuotojos su auklėtiniais. „Anksčiau maniau, kad tas svetimas vaikas visada ir išliks svetimas. Tačiau, kai pradėjau dirbti su šita gauja mažylių, pamačiau, kaip stipriai gali prie jų prisirišti, kaip stipriai juos – tikrai nebijau to žodžio – pamilsti. Kai tėvai parašo, kad kuris nors susirgo, pradedi jaudintis ir nerimauti“, – atskleidžia I. Domarkienė.

Dabar verslininkės ne tik džiaugiasi kiekviena diena darbe, bet ir galvoja apie ateitį. Joje – noras nuolatos tobulėti, augti kartu su vaikais ir galiausiai pakviesti juos ne tik į mini, bet ir į visos dienos darželį. Kasdien stebint savo mažuosius „špokus“, įkvėpimo moterims tikrai neturėtų pritrūkti. „Man atrodo, kad iš čia ateina pati didžiausia motyvacija – pamačius, ką vaikas pasiekė. Kartais palyginu, kokie vaikai buvo rugsėjį ir kokie yra dabar, ir pamanau „oho“. Išaugo jų dėmesys, koncentracija, patobulėjo darbai. Pačioje pradžioje reikėjo mokyti tiesiog pasėdėti ant kėdės, nueiti iki tualeto, laikyti pieštuką ar šakutę, suvokti skirtumą tarp jų. Tai, regis, tokie nedideli laimėjimai, bet mes dėl jų plodavome atsistojusios. Kiti net nesuprasdavo, kas čia tokio puikaus. Tačiau šakutės paėmimas juk yra dar vienas išmoktas dalykas, pasiekimas“, – tikina O. Rupšytė.