Ūkininkas Laurynas Griauzdė Kupiškio rajone šalia nuosavos sodybos įsirengė aerodromą ir įsteigė Kupiškio aviacijos treniruočių centrą. Ši tarptautinė mokykla turi kvalifikuotą personalą, kuris moko žmones skraidyti sklandytuvais ir įvairių kategorijų lėktuvais. Vaikinas šioje mokykloje triūsia kartu su tėčiu Gintautu Griauzde ir kitais profesionaliais lakūnais instruktoriais. Tai pirmasis toks mokymų centras šioje apskrityje.

„Idėja atėmė ne vieną naktį darbo. Kaip tik tuo metu, kai viskas buvo pradėta daryti, reikėjo ir skraidyti, ir dirbti žemės ūkyje, ir dar papildomai aerodromą statyti“, – prisimena pašnekovas.

Ir aviacija, ir ūkis – sava

L. Griauzdė pasakoja, kad visa jo vaikystė prabėgo laukuose, skyrėsi tik technika. Būtent iš tėčio jis ir išmoko visų aviacijos subtilybių: „Mano tėtis skrydžių instruktorius, todėl augau su aviacija, lėktuvais ir ilgais aerodromų laukais. O ūkis ir pirmieji 40 ha priklausė seneliams iš mamos pusės. Kaip ir viskas aišku, tik atitinkamu laiku reikėjo esminių sprendimų.“

Visos aplink dabartinį aerodromą esančios žemės kitados priklausė vaikino seneliams. Jiems jau nebegalint dirbti reikėjo apsispręsti: arba ūkį modernizuoti, arba visiškai jo atsisakyti. Tąkart buvo parašytas projektas jaunojo ūkininko paramai gauti, už gautą finansavimą įsigytas naujas traktorius, modernizuota technika, o dirbamosios žemės plotai išaugo iki 200 ha. Tuomet ūkio plėtrą ir atnaujinimą L. Griauzdė derino su vadovavimu Panevėžio aeroklubui.

„Maniau, įgyvendinsime jaunojo ūkininko projektą per kokius penkerius metus ir toliau tęsiu savo kelią didžiosios aviacijos link. Bet nutiko taip, kad pačią aviaciją teko atsigabenti arčiau savęs, – pripažįsta jaunuolis. – Darėsi sudėtinga ir čia darbus atlikti laiku, ir ten padaryti juos kokybiškai. Pasitarėme ir iš žemės ūkio naudmenų ploto atėmėme 10 ha. Juos paskyrėme būtent aerodromui ir skraidymo mokyklai steigti. Taip Kupiškio rajone atsirado aerodromas“, – atkleidžia pašnekovas, Panevėžio aeroklubo angarus palikęs po šešerių metų vadovavimo.

Kupiškio dangus palankus

Šiuo metu Kupiškio aviacijos treniruočių centre mokosi 15 studentų. Čia siūlomos šešios skirtingos mokymo programos. Civilinės aviacijos administracijos patvirtino šias: akrobatinio skraidymo, pilotų sklandytojų, naktinės kvalifikacijos, pilotų mėgėjų, sklandytojų instruktorių. Dabar mokymų centras pradeda ruošti ir ultralengvųjų lėktuvų pilotus.

„Mes čia turime pavydėtinai didelę nekontroliuojamą oro erdvę, kurioje galime funkcionuoti be jokių apribojimų. Šalia mūsų nėra jokių karinių poligonų, nėra tarptautinio oro uosto, kurie ribotų mūsų aukštį, ir jokių papildomų plotą ribojančių zonų. Tuo Kupiškis yra palankus. Na, ir mūsų peizažą puošia Kupiškio marios, kurios yra vos už kilometro“, – susižavėjimo savo kraštu neslepia kupiškietis.

Aviacinius mokymus aerodrome veda ir pats L. Griauzdė, ir jo tėtis, ir draugai aviatoriai. Jis pabrėžia, kad be jų pagalbos šio aeroklubo dar nebūtų.

Dabar į aeroklubą mokytis pilotuoti lėktuvų atvyksta ne tik suaugusieji, bet ir 15–16 metų paaugliai. Vaikinas džiaugiasi, kad iš besimokančių jaunuolių tėvų girdi tik gerus atsiliepimus: „Tėvai, patikintys mums savo atžalas, dėkoja, kad jie ilgainiui pasikeičia tik į gera. Čia norėčiau įterpti dar vieną aviatorių posakį: išleiskit vaiką į aerodromą ir jis neturės nei pinigų, nei laiko narkotikams.“

Įsteigti aeroklubą prireikė ne tik didelių laiko ir darbo sąnaudų, bet ir finansinių investicijų, apie kurias pašnekovas nėra linkęs atvirauti. Anot jo, dar daug derlių reikės nuimti, kad investicijos atsipirktų.

„Mūsų klubo, mokyklos esmė – mes džiaugiamės kiekvieno sėkme, o nesėkmingomis akimirkomis padedame… Jau esame bendruomenė ir tą bendruomeniškumą stengiamės išlaikyti. Ateina savaitgalis ir nesvarbu, kas kur gyvena: ar Vilniuje, ar Kaune, ar Šiauliuose, niekam nekyla klausimų, kur mes būsim penktadienį, šeštadienį, sekmadienį – visi žino, kad susitiksime čia“, – šypsosi L. Griauzdė.

Negaila nieko

Vaikinas pasakoja, kad ūkininkavimą ir skraidymą suderinti nėra lengva, tačiau mėgstamai veiklai negaila nieko. Savo pomėgiui jaunasis ūkininkas paaukojo net ir derlingiausias turimas žemes.

„Šioje vietoje nuimdavome geriausius derlius, – stovėdamas aerodromo lauke, pripažįsta pilotas instruktorius. – Čia visada būdavo rekordinis laukas, bet strategiškai tai buvo vienintelė vieta, kur galėjome sudėlioti, įrengti aerodromą. Reikėjo, kad šalia būtų sodyba, elektra, pasitarimų kambariai ir visa kita. Aerodrome reikalingas ne tik laukas lėktuvams, jiems reikia angaro, telkinio gaisrams gesinti ir dar kitų detalių.“

Nors per darbų gausą į orą pakilti pačiam darosi sudėtinga, kiekviena smulkmena, susijusi su aviacija, džiugina L. Griauzdę. Visa Kupiškio aeroklubo komanda tikisi, kad ilgainiui ir instruktorių, ir studentų gretos tik pilnės, o Lietuvos padangėse savarankiškai sklęs vis daugiau dangaus mėgėjų.