Lietuvos politikų atvaizdo naudojimas komercijai

Asmens atvaizdo naudojimo sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.22 str., kurio 1 dalis numato, jog fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Šiuo atveju politiko, kaip viešo asmens, teisės į atvaizdą ribos yra gerokai platesnės. Tokia sąlyga įtvirtinta ir aukščiau nurodyto straipsnio 2 d. : asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje. Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją. Taigi, kaip matyti iš pateikto teisinio reguliavimo, naudoti politiko atvaizdą galima ir be to asmens sutikimo, tačiau svarbu, kad tokie veiksmai nežemintų politiko garbės ar orumo. Be kita ko, iškyla klausimas dėl atvaizdo, kad ir nežeminančio garbės ir orumo, naudojimo komerciniais tikslais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje, nagrinėdamas bylas dėl viešo asmens atvaizdo naudojimo žiniasklaidos priemonėse, yra pažymėjęs, jog atvaizdo naudojimas turi turėti konkretų tikslą, t.y. – informuoti visuomenę apie politiko darbą ar kita svarbias aplinkybes, o ne tenkinti jos smalsumą. Taikant analogiją, būtų galima teigti, jog politiko atvaizdo naudojimas komerciniais tikslais taip pat gali būti traktuojamas kaip peržengiantis politiko teisės į atvaizdą ribas, t.y. toks naudojimas neturėtų būti leidžiamas.