Kol su Mindaugu Norušu kalbėjomės jo darbo kabinete, už sienos vyko intensyvus darbas. Mano dėmesį vis atitraukdavo staklių ūžesys. Ko gero, tai UAB „Dovmina“, restauruojančios minkštuosius baldus, kasdienybė. Į ankštokas įmonės patalpas Vilniuje, Šv. Stepono gatvėje, kelią randa ne tik paprasti klientai, bet ir tokios bendrovės kaip „McDonald’s“, „Čili“. „Dovminos“ savininkas papasakojo apie šio amato subtilybes, bendravimo svarbą ir tragiško likimo kačiuką.

Verslą pradėjo spontaniškai

M. Norušas atskleidė, kad dar iki pradėdamas nuosavą verslą ilgai dirbo kitose įmonėse, todėl sukaupė didelę patirtį, užmezgė daugybę ryšių: „Dirbau su įvairiais baldais. Iš pradžių – su korpusiniais, vėliau įsidarbinau kitoje įmonėje kaip minkštųjų baldų pervilkėjas. Padirbau trejus ar ketverius metus, išmokau amatą, o paskui taip susiklostė aplinkybės, kad išėjau ir pradėjau savo verslą.

Man visada patiko dirbti būtent su baldais. Smagu stebėti žmonių reakcijas, matyti juos patenkintus, kai atveži sutvarkytus baldus. Korpusinių baldų rinka jau buvo užimta, tad pamaniau, kad geriau pamėginti su minkštaisiais baldais. Mūsų darbas sudėtingesnis, kūrybinis, žmonėms reikia ir patarti, ir pasiūlyti, ir paaiškinti, kad ne viskas išeina taip, kaip jie įsivaizduoja“, – pasakojo „Dovminos“ vadovas.

Verslininkas iki šiol prisimena pirmus savo restauruotus baldus – gana paprastą komplektą, bet ir prie jo reikėjo pasikrapštyti.

„Tai buvo komplektas „Jotulė“, šiaip vienas paprastesnių, tik darbas truko ilgai. Kai įsidarbinau, man tiesiog atvežė tą komplektą ir pasakė: daryk. Siuvėja pasiuvo apmušalus, o aš pabandžiau dirbti, kelis kartus perdariau… Galiausiai viskas pavyko, bet užtrukau ilgai, vos ne savaitę. Vėliau, kai įsibėgėjau, pervilkti tą pačią „Jotulę“ jau būdavo dienos darbas“, – prisiminė pašnekovas.

Samdomą darbą dirbančiam ir nemažai patirties sukaupusiam M. Norušui ilgainiui ėmė darytis ankšta, tačiau vis pritrūkdavo drąsos pradėti savarankišką veiklą. Viską pakeitė įvykis, kuris su verslu iš pirmo žvilgsnio neturi nieko bendra.

„Vieną vakarą išėjome su žmona pasivaikščioti. Mums bevaikštant žmona rado mažą juodą kačiuką. Gal jis buvo iš kur iškritęs, nes visas kruvinas, sulaužyta letenėle. Žmona parsinešė jį namo, pradėjome slaugyti. Kačiuko būklei blogėjant reikėjo statyti lašelines, todėl aš vis pavėluodavau į darbą. Taip tęsėsi dvi savaites. Darbovietės direktorė liepė man rašyti pasiaiškinimą. Tada ir nusprendžiau, kad jau geriau išvis išeisiu“, – pasakojo verslininkas.

Prietaringi žmonės sako, kad juodas katinas neša nelaimes, tačiau M. Norušui viskas susiklostė priešingai.

„Dėl to kačiuko teko mesti darbą, bet tai padaręs iškart pradėjau tvarkyti nuosavos įmonės dokumentus. Viskas vyko labai greitai. Per tris savaites atidariau savo įmonę, – pasakojo M. Norušas. – Pradžia buvo labai sunki, nes reikėjo darbuotojų. Tiesa, klientų netrūko, nes anoje įmonėje buvau ir vadybininkas, ir meistras, tad struktūrą jau kaip ir turėjau. Kartu iš tos įmonės išėjo ir siuvėja. Paskui pasisamdžiau dar vieną padėjėją, nes juk reikia važiuoti pas klientus, krauti baldus. Trise ir pradėjome…

Pirmus du mėnesius darbo buvo labai daug, nes mano klientai, sužinoję, kad palieku samdomą darbą ir ketinu imtis nuosavos veiklos, nusprendė palaukti, kol atidarysiu įmonę. Taigi pirmiausia vykdėme senųjų klientų užsakymus. Paskui atsirado reklama, skrajutės, taip pamažu ir įsivažiavome“, – prisiminė M. Norušas.

Svarbiausia – ryšys su klientais

M. Norušas tvirtina, kad jam svarbu tinkamai bendrauti su klientais, nes tik taip įmanoma pelnyti pasitikėjimą. O juk gera reputacija yra pati veiksmingiausia reklama, leidžianti tikėtis, kad patenkintas klientas rekomenduos tave ir savo pažįstamiems.

„Svarbiausia yra bendravimas. Žmogus atiduodamas baldus juk nežino, kaip jie atrodys, ar darbas bus atliktas kokybiškai. Reikia nuraminti klientą, paaiškinti niuansus, kas gali nutikti. Jei gerai atlieki darbą, jis tave pasiūlo pažįstamiems. Vilnius nėra toks didelis miestas.

Tarkime, su ledainėmis „Soprano“ ryšys užsimezgė visai atsitiktinai – jų savininkai mane susirado internete savo reikmėms. Nuvažiavau pas juos į namus, priėmiau užsakymą. Kažkaip išsišnekėjome ir paaiškėjo, kad jiems priklauso „Soprano“.

Vėliau jau darėme jiems suolus ir „Akropolyje“, ir Vilniaus gatvėje. Būna, kad dirbame vienoje kavinėje, o paskui jos savininkai perduoda mūsų kontaktinius duomenis savo kaimynams“, – pasakojo M. Norušas.

Žinoma, ne su visais klientais bendrauti yra vienodai paprasta. Pasitaiko ir labai įnoringų, ir visiškai pasitikinčių. Vis dėlto, pašnekovo teigimu, net ir su reikliausiais reikia mėginti susikalbėti.

„Dažniausiai su dideliais norais ateina dizaineriai. Jų užgaidos tokios, kad tenka ilgokai palaužyti galvą. Jų ir audiniai nėra tokie, kad galėtum naudoti netaupydamas. Reikia viską apgalvoti, kelis kartus išmatuoti ir tik tada daryti. Kiekvienas žmogus yra unikalus. Kartais būna, kad užsakymas prabangus, žmogus moka didelius pinigus, bet nekelia didelių reikalavimų, o, žiūrėk, kokia pensininkė, užsakiusi atnaujinti tarybinę sofutę, paskui atidžiai patikrina kiekvieną siūlę“, – šyptelėjo verslininkas.

Privatūs klientai atveža įvairiausių baldų – ir vienetinių lietuviškų, kuriuos, kaip M. Norušas sako, vien išardyti trunka kelias dienas, ir sovietinių.

„Dabar į mus masiškai kreipiasi žmonės dėl vadinamųjų krokodilų – minkštųjų kampų. Prieš porą metų buvo išpūstas burbulas, visi pirko baldus, aptrauktus vadinamąja eko oda, kuri vien stovėdama parduotuvėje po dvejų ar trejų metų ima trūkinėti. Žmonės prisipirko, o dabar spjaudosi ir veža mums. Veža ir sovietinius baldus, nes jie yra patvarūs, laiko patikrinti. Mes juos pakeičiame visiškai – paliekame tik medinį karkasą, todėl, jeigu baldai buvo naudojami dvidešimt metų, tai atlikus atnaujinimo darbus bus tinkami dar tiek pat“, – pasakojo verslininkas.

Darbai, įmonės plėtros reikalai gal ir labiau įsibėgėtų, jei būtų lengviau rasti gerų darbuotojų.

„Dovminos“ savininkas sako, kad trūksta tikrų specialistų: „Šiaip darbuotojų rasti galima, bet gerų, norinčių dirbti… Nesakau, kad neįmanoma, bet… Dirbant šį darbą labiausiai reikia kantrybės, kol viską išmoksti, irgi užtrunki. Be to, reikia fantazijos, turi iš anksto matyti, kaip konkretus baldas atrodys. Mąstyti tenka ir siuvėjui, ir meistrui. Pradžioje tai labai sunku.“

Kas gi nutiko kačiukui, kurį tada rado M. Norušo žmona? Deja, jis taip ir nepasitaisė. Vyras prisipažino lemtingą akimirką sunkiai sulaikęs ašaras.

„Tas kačiukas atėjo į gyvenimą, padarė savo ir išėjo… Kol kas motyvacijos tikrai nestinga, yra kur tobulėti, turime įvairių planų. Tiesą sakant, nemanau, kad jau iki galo sukūriau įmonę. Ketiname šiek tiek plėstis, atidaryti antrą cechą. Be to, norime restauruoti ne tik minkštuosius baldus, bet ir medžio masyvą“, – planais dalijosi M.Norušas.

Kolegoms verslininkams jis visų pirma pataria išlikti kantriems ir mandagiems. Klientai nori, kad su jais būtų bendraujama. Tada jie geriau supranta, kas ir kodėl daroma, daug labiau jumis pasitiki.

„Didžiausia bėda yra mokėjimas bendrauti. Klientai mėgsta klausytis, mėgsta, kai jiems viską smulkiai išaiškini. Kartais kaina klientą šokiruoja, bet kai pradedi aiškinti visas operacijas, kurios daromos, jis suklūsta ir suvokia, kad tai yra sunkus ir kruopštus darbas.

Mano patarimas kitų įmonių direktoriams ir vadybininkams – būkite kantrūs ir viską išaiškinkite. Aišku, reikia elgtis mandagiai. Būna, ateina žmogus ir sako, kad su jumis tiesiog malonu bendrauti, nes kitose įmonėse tik pasakoma kaina, ir viskas. Nepatinka – eik lauk“, – dėstė M. Norušas.

Kiek investicijų prireikė verslui pradėti?

15 000 Lt. Iš jų 10 000 Lt buvo skirti įmonei registruoti

Per pirmus metus, siekiant susipirkti visą įrangą, teko investuoti 30 000–40 000 Lt

Verslas įkurtas 2012 m. liepą

Investicijos turėtų atsipirkti per maždaug 3 metus

Vidutinė vieno užsakymo vertė

Sofa – 700–800 Lt

Minkštasis kampas – 1 400–1 500 Lt

Kokia buvo didžiausia užsakymo vertė per visą istoriją?

Restorano atnaujinimas gali kainuoti 13 000–14 000 Lt