Įsivaizduokite (o tikriau prisiminkite) – jums sugenda dantis. Ir ką? Blogai. Kai pagalvoji, panašiai būna suplyšus geriausiems batams. Štai ir mano rudeninių padai atsilupo, o vienintelė kita turima pora – ploni sportiniai bateliai… Vaikštai piktas dėl šlapių, sustirusių kojų ir galvoji, kad batsiuvys – lyg stomotologas, gelbėtojas iš nemalonios padėties.

Ilja Puško tokiu gelbėjimu užsiima nuo aštuoniolikos metų, o dabar Vilniuje veikia dvi jo avalynės taisyklos „Batas“. Susitikome šalia vienos iš jų, veikiančios prekybos centre „Panorama“, ir šiek tiek pasikalbėjome apie nelengvą batsiuvio darbą bei nenumalšinamą troškimą užsiimti verslu.

I.Puško sako batsiuvio amato išmokęs iš savo tėvo batsiuvio. „Mano tėvas buvo batsiuvys. Taip ir pradėjau. Tėvai buvo išsiskyrę ir su juo pradėjau bendrauti tik nuo kokių aštuoniolikos metų. Nuėjau pas jį ir pradėjau dirbti. Padirbau kiek mažiau nei metus, o paskui pradėjau dirbti sau“, – prisiminė I. Puško.

Jis pripažįsta, kad savarankiškam darbui tada gal ir nebuvo pasirengęs, tačiau taip susiklostė aplinkybės – viena avalynės taisykla persikėlė į kitą vietą ir paliko tuščias patalpas. Jaunas batsiuvys ryžosi dirbti vienas.

„Pradžioje mokėdavau atlikti tik kokius šešiasdešimt procentų darbo. Dėl viso kito važinėjau pas tėvą, prašydavau jo pagalbos. Taip greitai visko ir išmokau. Mano tėvas juk dirbo valdant sovietiniam režimui, kai niekam nerūpėjo, kad darbą atliktum gražiai. Niekam to nereikėjo. Aš jau dirbau taip, kad viskas būtų gražiau ir lengviau“, – sakė I. Puško.

Žinoma, trūko ne tik patirties, bet ir įgūdžių. I. Puško sako, kad tada dar nebuvo išmokęs visko, ką batsiuviui dera mokėti. Vis dėlto praktika ilgainiui padarė savo. Dabar jau jis pats su kitais dalijasi patirtimi. Tiesa, moko kitaip, nei tai darė jo tėvas.

„Aišku, pradžia buvo sunki. Normaliam meistrui mokytis reikia bent dvejų metų. Mažiausiai. Tik po dvejų ar trejų metų žmogus gali ką nors daryti normaliai. Kaip aš dabar mokau, tai vienas dalykas, o kaip mane mokė – visas kitas. Tėvas stovėdavo už nugaros visas piktas. Iš pradžių stebėdavau, o paskui darydavau pats. Jis žiūrėdavo per petį ir rėkdavo… Kai niekas šalia tavęs nestovi, sekasi kur kas geriau. Kai aš mokau, nerėkiu, nors ir norėtųsi. Juk taip negalima. Tada žmogus pradeda nervintis. Čia tas pats kaip ką nors daryti skubant. Tada juk viskas iš rankų krinta“, – kalbėjo jis.

I.Puško pasakoja, kad pradėjęs dirbti plušėdavo nuo ankstyvaus ryto iki išnaktų – kitaip nespėdavo atlikti visų užsakymų.

„Čia pas mus dirba du berniukai. Vienas vieną dieną, kitas – kitą. Pailsėti laiko užtenka. Visai normalus grafikas. Galima būtų dirbti ir vienam. Kodėl gi ne? Aš ir daugiau dirbdavau. Esu dirbęs ir po keturiolika valandų. Taip, sunku, bet kai žinai, už ką dirbi, kur kas lengviau. Kai pradėjau dirbti, būdavo, kad namie atsidurdavau apie pusė dvylikos, o ketvirtą valandą ryto vėl būdavau darbe. Pamiegodavau tris ar keturias valandas. Taip ir dirbau“, – prisiminė jis.

Verslininkas šiuo metu turi dvi avalynės taisyklas: vieną Gedimino prospekte, o kitą – „Panoramoje“.

Taisykla prekybos centre atsirado neatsitiktinai. I. Puško įsitikinimu, būtent tokiose vietose ateityje įsikurs beveik visos tokio tipo įstaigos.

„Man jau seniai buvo aišku, kad ateityje tokios taisyklos bus tik prekybos centruose. Žmonės čia eina į parduotuves apsipirkti, rinktis drabužių. Jiems čia patogu – nereikia niekur lakstyti. Vieną dieną užneši pakeliui batus, o kitą pasiimi. Darbo laikas nuo dešimt iki dešimt kasdien irgi patogus. Juk gera nemąstyti, dirbs čia kas nors ar ne“, – svarstė jis.

Tiesa, įsisiūlyti prekybos centrui buvo ne taip ir lengva. Tik ekonomikos krizė pakeitė jo administracijos požiūrį. „Kai pradėjau šitą verslą, „Panoramoje“ nebuvo jokios vietos. Paskambinau ir man pasakė, kad perskambinčiau po mėnesio. Kai paskambinau po mėnesio, liepė skambinti po dviejų. Kiek supratau, tada administracija neturėjo nei laiko, nei noro su manim užsiimti. Nebuvo ir vietos. Tik po kokių aštuonių mėnesių atsirado vieta. Čia gera vieta. Visos geresnės jau buvo seniai užimtos. Prieš krizę visi ir klausė: ką čia tas batsiuvys? Ką gi aš galiu mokėti? Aštuonis ar devynis šimtus litų. Tai jiems buvo visai neįdomu.

Kai prasidėjo krizė, ir aštuoni šimtai litų imta laikyti pinigais. Pirmus dvejus metus krizė buvo net į naudą, tačiau paskui ta nauda dingo. Dabar žmonės taiso tik batus, kainavusius daugiau nei du šimtus litų. Žmonių, perkančių tokius batus, labai sumažėjo. Paprastai jau perka pigesnius. Tai stipriai jaučiama. Žmonės apskritai rečiau taiso avalynę“, – kalbėjo I. Puško.

Vis dėlto taisantys turi atitinkamų lūkesčių, o I. Puško stengiasi juos patenkinti. Avalynė jo taisykloje taisoma greitai ir kokybiškai.

„Sovietiniais laikais pats nedirbau – tiesiog tiek metų dar neturėjau, tačiau girdėjau, kad tada svarbiausia būdavo tiesiog padaryti. Nuolat driekdavosi eilės. Taisyklų jokių nebuvo. Žmonės eilėje laukdavo po savaitę ar dvi ir būdavo laimingi vien dėl to, kad tuos batus kas nors sutvarkys. Kitko niekas per daug nežiūrėjo.

Dabar klientai kitokie. Pas mane vaikšto tokie žmonės, kuriems reikia sutaisyti gražiai ir kokybiškai. Taip ir dera. Pas mus visi batai po remonto išvalomi. Kiekviena pora blizga. Apie devyniasdešimt procentų atvejų batus sutaisome kitai dienai. Ilgiau užtrunkame, jei prireikia retesnės detalės“, – sako jis.

I. Puško, kaip verslininko, ambicijos vien avalynės taisymu neapsiriboja. Jis sako, kad šioje srityje per daug ir neišsiplėsi, o ir turtų nesusikrausi. Gal todėl jis ir išbando jėgas kitur. Štai neseniai Jungtinėje Karalystėje bandė prekiauti turkišku muilu. Didelės sėkmės nebuvo, bet ryžto vyras nepraranda. Gyvenimo be verslo, nepriklausomybės jis tiesiog neišsivaizduoja.

„Aš nežinau, iš kur tas noras. Tiesiog negaliu ramiai sėdėti vietoje, norisi geriau gyventi, todėl ir bandau. Aišku, visko gyvenime gali būti, bet neįsivaizduoju, kad šalia būtų kažkas, kas sakytų: „Daryk taip ir taip.“

Kai pradėjau dirbti, man buvo aštuoniolika metų, ir iki šiol dirbu. Net nežinau, kaip čia būtų… Paprastai tu ką nors sakai, būni nepatenkintas, o kaip būtų, jei atvirkščiai… Nežinau, gal ateis laikas, kai sėdėsiu ir klausysiu, bet būtų nieko gero“, – svarstė verslininkas.

Faktai

Vidutiniškai žmonės išleidžia batų taisymui 15-16 Lt.

Brangiausias buvo per vis istoriją batų taisymas kainavo 110 Lt.

“Panoramoje” batų taisyklos investicijos atsipirko per tris metus.