Artėja žiema, tad Lietuvoje daug kas ima vis garsiau kalbėti apie šildymo kainas. O jos šiemet vėl padidėjo. Nieko nauja, bet labai aktualu. Tiesa, ne visiems. Yra žmonių, kurie visiškai nesijaučia priklausomi nuo rusiškų energetinių išteklių ar monopolį turinčių bendrovių užgaidų. Jie savo namus šildo senu geru būdu – malkomis.

Tai, kad šis šilumos šaltinis yra patrauklus ir pritraukiantis vis daugiau dėmesio, patvirtino ir 29-erių verslininkas Artūras Kananovičius. Jis jau 7 metus verčiasi prekyba malkomis.

Vyras yra kilęs iš Širvintų. Ten ir mokėsi. Baigęs Vilniaus Petro Vileišio aukštesniąją transporto mokyklą ir išlyginamąsias studijas vienoje iš kolegijų Artūras įgijo inžinerinį aukštąjį išsilavinimą, susijusį su kelių tiesimu.

Dirbti jis pradėjo dar nebaigęs studijų. Nei jos, nei patirties trūkumas nebuvo didelės kliūtys. Artūras sparčiai ėmė kilti karjeros laipteliais. Išėjusį iš vienos bendrovės, jį netrukus pakvietė į kitą. Ten jam ilgai neteko užsibūti, nes trečia bendrovė pasiūlė tiek, kiek atsisakyti buvo neįmanoma.

„Iš viso samdomą darbą dirbau 3 metus. Ir visą tą laiką, kiekvieną mėnesį, gaudavau vis didesnį atlyginimą. Trečioje darbovietėje jau tapau brigadininku ir turėjau įmonės suteiktą automobilį. Be to, atlyginimas buvo geras. Net ir vertinant šiuolaikiniais standartais“, – prisiminė pašnekovas.

Anot jo, nors viskas klostėsi gerai, galvoje visada kirbėjo mintis dirbti sau. Pagrindinė tokio nusiteikimo priežastis – samdomą darbuotoją slegiantis jausmas, kad kažkas yra aukščiau už tave.

„Be to jausmo, buvo ir kitas aspektas. Susidūriau su žmonių nepagarba vienas kitam. Tai ypač išryškėdavo, kai mane kas nors iš valdžios pagirdavo arba paaiškėdavo, koks yra mano atlyginimas. Tada prasidėdavo ne itin malonios kalbos“, – sakė A. Kananovičius, kuris rūpinasi ne tik savimi, bet ir šeima.

Atsiradus pirmai progai Artūras viską metė ir ėmėsi verslo – kartu su partneriu pradėjo prekiauti malkomis. Tiesa, po kurio laiko jų požiūris ėmė skirtis, tad buvo nutarta draugiškai išsiskirti ir verslą plėtoti atskirai. Taip veiklą pradėjo „Artūro malkos“.

A. Kananovičius mėgsta, kad viskas būtų paprasta ir aišku, tad pasirinko individualiosios veiklos formą ir nesteigė įmonės. Šiuo metu jam padeda tik vienas žmogus, kuris dirba prie medžio pjaustymo ir skaldymo staklių.

„Anksčiau buvo samdomi trys žmonės, bet kai įsigijome stakles, tiek darbo jėgos nereikėjo. Aišku, reikėjo ne vienos dešimties tūkstančių litų investicijų, paaukojome paskutinius pinigus, bet tai atsipirko. Gana greitai pamačiau, kad sąnaudos sumažėjo, o našumas padidėjo“, – aiškino verslininkas.

Pasak jo, sunkiausia tiek pradedant verslą, tiek vėliau išgyventi pirmuosius metus. Artūro teigimu, kartais kildavo noras viską mesti. Ypač pradėjus žengti pirmuosius žingsnius verslo keliu.

„Tekdavo dirbti be jokio pelno. Tai gniuždė. Tačiau vėliau, kai pavyko viską suvaldyti ir užsakymų gerokai padaugėjo, pasidarė ramiau. Dabar galiu pasakyti, kad tikrai nekeisčiau verslo į samdomą darbą. Tiesiog esu toks žmogus“, – aiškino vyras.

Dabar jo darbotvarkė ne tokia įtempta kaip vasarą. Būtent šiltuoju metų laiku dauguma žmonių ruošiasi žiemai ir stengiasi apsirūpinti kuro atsargomis. Vidutiniškai, pasak Artūro, vienam klientui reikia 15 kubinių metrų medienos.

„Aš smulkių užsakymų nepriimu. Minimalus kiekis, kurį parduodame, – 8 kubiniai metrai malkų“, – sakė A. Kananovičius.

Net ir keliant tokias sąlygas klientų „Artūro malkoms“ netrūksta. Žinoma, didėjanti konkurencija gerokai apsunkina darbą. Bet, pasak pašnekovo, su kitomis ta pačia veikla užsiimančiomis bendrovėmis stengiamasi elgtis kolegiškai. Pavyzdžiui, vieni kitus informuoja apie nesąžiningus klientus.

„Vieni tyčia sukuria tokias aplinkybes, kurios leidžia jiems reikalauti sumažinti prekės kainą. Be to, pasitaiko, kad pristatai malkas klientui, o už jas nesumoka. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl neketinu kelti kojos į užsienio rinką. Man kol kas darbo užtenka ir Vilniaus regione. Jei pradėčiau eksportuoti, anksčiau ar vėliau patirčiau didelių nuostolių ir kiltų nemenkų problemų“, – įsitikinęs Artūras.

Šiuo metu jo verslas visa reikalinga mediena apsirūpina Lietuvos rinkoje. Pasirodo, tam yra sudarytos geros sąlygos, nes, anot verslininko, kol kas miško yra iškertama mažiau, nei jo užauga.

„Kadangi malkos neimportuojamos, jos yra pigiausias prieinamas kuras Lietuvoje. Jo žmonėms reikia visada – ir klestint ekonomikai, ir sunkmečiu. Juk visi nori gyventi šiltai. Skirtumas tik tas, kad ekonomikos pakilimo laikotarpiu niekas nesidera ir moka tiek, kiek pasakai“, – sakė A. Kananovičius.

Paprašytas patarti norintiems imtis verslo, pašnekovas tvirtino: „Būtina turėti idėją, bet dar svarbiau netingėti ir daug dirbti.“