2006 m. jauni žmonės Indrė ir Laimonas Daujotai, verslo vadybininkė ir architektas, nusprendė, kad jiems gyvenimo mieste per akis, tad netrukus butą Vilniuje iškeitė į sodybą Vičiūnų vienkiemyje ir persikėlė gyventi ten. Indrė ir Laimonas teigia, kad tokį apsisprendimą lėmė meilė žirgams, šunims ir jausmas, kad sėdi ne savo rogėse.

Žirgai tapo pirmuoju Daujotų verslu. Vis dėlto jodinėjimas nebuvo labai populiarus ar pelningas, o ir jaudintis tekdavo nemažai. Nors žirgai buvo klusnūs, nerimas dėl klientų sveikatos, pasak Indrės, neišnykdavo.

Šiuo metu Daujotų sodyboje gyvena trys kumelaitės, bet pagrindinės žvaigždės – jau ne jos. Dauguma pas Indrę ir Laimoną važiuojančių žmonių trokšta pasivažinėti šunų traukiamomis rogėmis.

„Šia veikla susidomėjome 2007 m., o jau 2008 m. pradėjome aktyviai dalyvauti Lietuvoje ir užsienyje rengiamose varžybose. Pirmieji kinkiniai buvo sudaryti iš mėlynakių Sibiro haskių. Jie mums atrodė labai gražūs.

Pabendravę su kolegomis iš užsienio pamatėme, kad šunų kinkinių sporte šiaurinius šunis gerokai lenkia mišrūnai. Jie yra greitesni, ištvermingesni ir labiau mėgsta lenktyniauti. Taip atradome Aliaskos haskius ir Europos kinkomus šunis“, – teigė Laimonas.

Ir iš tiesų Daujotų sodyboje esančiuose voljeruose grynaveislių šunų rasi vos kelis. Dauguma – skirtingų veislių deriniai. Kai kurių akys vis dar šviečia hipnotizuojamu mėlynumu, tačiau, pasak Laimono, ši savybė gali pasirodyti ir po kelių kartų.

Indrė ir Laimonas su bedraminčiais Virginija ir Tomu Naruškevičiais prieš 2 metus įsteigė šunų kinkinių sporto klubą „TOP Dogz“. Jis yra vienas iš Lietuvos šunų kinkinių sporto federacijos steigėjų. Daujotų vienkiemis, esantis netoli Kernavės miestelio, yra klubo buveinė. Ten nuolat gyvena ir yra dresuojami 30 šunų. Žiemos pramogų mėgėjai jų traukiamomis rogėmis gali pasivažinėti laisvu nuo varžybų laiku. Tai proga treniruoti nepatyrusius šunis, kuriems dar reikia mokytis darbo kinkinyje subtilybių.

Klausantis Indrės ir Laimono paaiškėja, kad šunų kinkinių sporto varžybos ir klientų vežiojimas rogėmis po apylinkes nėra vienintelis jų užsiėmimas.

„Turime ir nuolatinius darbus, tačiau važiuoti niekur nereikia, užtenka interneto. Tiesa, buvo laikas, kai teko važinėti į Vilnių. Na, bet kol kas negalime sau leisti gyventi vien iš rogių šunų verslo, nes jis sezoninis. Nors vasarą galima važinėtis rogėmis su ratukais, žmonės mieliau renkasi žiemos metą. Pavyzdžiui, pernai buvo gera žiema ir pavyko užsidirbti tikrai daug, todėl per vasarą restauravome savo sodybos namą. Šiais metais nebus taip gerai – trumpas sezonas“, – pasakojo Laimonas.

Jo teigimu, apie solidų uždarbį galvoti neleidžia ir didelės veiklos sąnaudos.

„Per mėnesį šunims reikia apie tonos maisto, o kainos auga nuolat. Anksčiau kilogramas mums kainuodavo apie 70 ct, o dabar kaina išaugo kelis kartus. O kur dar rogės ir kita kinkinių įranga…“ – aiškino Laimonas.

Jo teigimu, augančios sąnaudos paskatino didinti teikiamų paslaugų kainas. Tiesa, tik grupėmis atvykstantiems žmonėms. Pavieniams klientams kainos nesikeičia jau kelerius metus – pasivažinėjimas porai kainuoja apie 150 Lt.

Be to, kainų lygį lemia menka konkurencija.

„Manau, Lietuvoje niša panašiam verslui vis dar yra. Galimybės pasivažinėti šunų kinkiniu Lietuvoje vis dažniau ieško turistai iš Didžiosios Britanijos ir Ispanijos, o konkurencijos kol kas beveik nejaučiame. Vis dėlto tai įdirbio ir laiko reikalaujantis verslas. Prireikė 4 metų, kad galėtume galvoti apie plėtrą ir tinklalapio tobulinimą ar papildomų patalpų statybas“, – pasakojo Laimonas.

Pasak Daujotų, žmonės, norintys imtis panašaus verslo, pirmiausia turėtų pagalvoti, ar tikrai myli gyvūnus. Be to, svarbu išsiaiškinti, ar vietovėje, kur bus gyvenama, šalia nėra kaimynų – gyvūnai gali pakurstyti nesantaiką.

Bene svarbiausiu aspektu verslininkai laiko tai, kad dirbama su gyvūnais, o ne mašinomis, tad jų varyti ir išnaudoti be galo negalėsi, net jei klientų bus marios. Todėl Indrė ir Laimonas visiems linki kantrybės ir atsidavimo!