Globalizaciją šiandien vieni pateikia kaip didžiausią tragediją, o kiti kaip didžiausią žmonijos pasiekimą. Ko gero, tiesa yra kažkur per vidurį. Atneša ji mums ir galimybių, ir iššūkių, su kuriais žmonija privalės kaip nors susitvarkyti. Ar pavyks mums tai padaryti – parodys laikas. Aišku tik tai, kad prie besikeičiančios, globalėjančios visuomenės visi privalėsime prisitaikyti. Verslas – ne išimtis. Iš vienos pusės, globalizacija suteikia verslininkams daug naujų galimybių. Juk Lietuvos įmonė iš Vilniaus ar Kauno gali labai sėkmingai užkariauti kad Malaizijos rinką. Lygiai taip pat Malaizijos įmonė gali užkariauti Lietuvos rinką. Kitaip tariant, tampame konkurencingi viso pasaulio rinkose, bet tuo pat metu ir mūsų rinka tampa prieinama visiems. Kaip tokiomis sąlygomis pasinaudoti galimybėmis ir išvengti grėsmių? Kaip „startupams“ atrasti savo klientus ir žingsnis po žingsnio augti? Į šiuos bei daugybę kitų klausimų buvo bandoma atsakyti penktadienį KTU Inovacijų ir verslo centro organizuotoje konferencijoje „Local Hubs in Global Networks“. Kokias pagrindines pranešėjų išsakytas įžvalgas ir pamokas derėtų įsiminti ir pritaikyti praktikoje?

Geras verslas sprendžia kažkieno problemą

Vienas iš kompanijos „Victor“ vadovų Alexas Sozonoffas dar sykį leido įsitikinti, kad geriausios verslo idėjos kyla iš noro išspręsti kokią nors konkrečią problemą. Pasak pranešėjo, visi kiekvieną dieną matome dalykų, kuriuos norėtume pakeisti. Visi apie tai galvoja, bet ne visi iš tikrųjų gali ką nors padaryti. Verslininkas yra tas žmogus, kuris gali. Savo ruožtu „Victor“ atsirado iš nepasitenkinimo. Įmonės įkūrėjas vieną dieną užstrigo „Ryanair“ lėktuve. Jame buvo karšta, nepatogu. Niekas nepatiekė jokio maisto, gėrimų, nebuvo informacijos. Natūralu, kad kilo noras daugiau niekada nebeatsidurti tokioje situacijoje. Taip atsirado „Victor“ – sistema, kurioje galima lengvai, patogiai ir – svarbiausia – pigiai susirasti privatų skrydį. „Victor“ leidžia atsisakyti viduriniosios grandies, t. y. brokerio, kuris tradicinėje schemoje atlieka mažiausiai darbo, bet susižeria daugiausia pelno.

„Victor“ sėkmingai auga ir pamažu įtikina žmones, kad privatūs skrydžiai skirti nebūtinai elitui. O visko pradžia buvo noras išspręsti konkrečią problemą.

Tiesa, A. Sozonoffas perspėja, ka kiekviena gera idėja neišvengiamai sulauks kopijuotojų dėmesio. Visada atsiras gudruolių, kurie panaudoję jūsų idėjas norės susikrauti turtus. Štai kodėl būtina kaip reikiant apsaugoti savo tvirtovę. Kaip? Tai įmanoma tik ištobulinant savo produktą iki tokio lygio, kad konkurentui būtų beveik neįmanoma prilygti. Tik taip galima išlikti viršūnėje.

Reikia išnaudoti kiekvieną galimybę

Aalto universitete šiuo metu dirbantis Willas Cardwellas tikino, kad net ir geriausia idėja turi sulaukti savo laiko. Labai gali būti, kad genialiausiam produktui paprasčiausiai dar nesusiformavo rinka. Tai jis patyrė tiesiogiai. Daug metų verslininkas paaukojo „Valimo Wireless“ plėtojimui. Ši įmonė vienu metu (veiklą pradėjo 1998-aisiais) siūlė sprendimus, kuriems rinka dar nebuvo pribrendusi – bandė įdiegti atsiskaitymus mobiliuoju telefonu ir panašias paslaugas. W. Cardwellas pripažįsta, kad tokį verslą pradėjus prieš kokius penkerius metus, būtų buvę galima tikėtis visai kitokių rezultatų.

„Valimo“, nors ir pasiekė tam tikrą sėkmę, susidūrė su nemažai problemų. Jiema vis trūko kapitalo. Pinigų turėta ne daugiau nei metams. Turint tokį ribotą pinigų kiekį tikrai sunku priimti ilgalaikius sprendimus. Galų gale „Valimo“ sistema buvo pernelyg sudėtinga – joje buvo net trys ar keturi dalyviai. Rinka buvo maža – žmonės nelabai suprato, ką įmonė nori pasiekti, o mobilieji operatoriai nebuvo linkę leistis į avantiūras. Koks šios istorijos moralas? Paprastas. Įsitikinkite, kad rinka pasiruošusi jūsų produktui (ir kad ji apskritai egzistuoja). Antraip laukiamas lūžis gali ir neįvykti.

Kokia turi būti draugiška „startupams“ sistema?

Stanfordo tyrimų instituto (SRI) atstovas Stephenas J. Ciesinki retoriškai klausė, kas yra „startupams“ draugiška atmosfera. Kaip žinoma, Stanfordo universitetas įsikūręs inovacijų epicentre – Silicio slėnyje. Silicio slėnis jau tapo kone autonomišku regionu, kuriame yra pačios palankiausios sąlygos kurti ir plėtoti verslą. Kuo šis žemės lopinėlis toks ypatingas? Pranešėjas tikino, kad vienareikšmio atskymo nėra ir negali būti. Čia tiesiog vienoje vietoje yra visi gerai sistemai reikalingi faktoriai. Tačiau tai nereiškia, kad taip gali būti tik Silicio slėnyje. Palankią sistemą galima sukurti visur, Lietuvoje – taip pat. Taigi kokie tie faktoriai?

S. J. Ciesinki išskiria aštuonis: galimybė lengvai pasiekti dideles rinkas; reikiama talento koncentracija; galimybės gauti finansavimą; pakankama mentorių ir tiesiog žmonių, iš kurių būtų galima mokytis, koncentracija; „startupui“ palanki infrastruktūra; pakankamai aukštas švietimo lygis (išsilavinę turi būti ne tik „startupų“ kūrėjai, bet ir jų klientai); sklandžiai veikianti aukštojo mokslo sistema; visuomenės ir valdžios palaikymas.

Šiuos aštuonis kriterijus atitikti gali bet kuri šalis ir bet kuris regionas. Lietuva tikrai nėra išimtis. Pasak pranešėjo, jeigu jau universitete skatinama kurti, ambicingai žvelgti į ateitį, o tiek vyriausybė, tiek žmonės teigiamai vertina ir padeda jaunam verslui, tai automatiškai atsiranda sąlygos produktyviai sistemai. Tada jau tik nuo mūsų pačių darbo priklausytų, ar galiausiai sulauksime sėkmės.

Ar tikrai Silicio slėnis gali būti tik Kalifornijoje?

Kenas Singeris iš Berklio universiteto Kalifornijoje teigė, kad Silicio slėnis nėra vien geografinė vieta San Fransisko apylinkėse. Šiandien tai labiau proto būsena, požiūris. Jeigu kokia nors valstybė ar regionas sukuria atitinkamą dvasią, tai jis automatiškai tampa Silicio slėniu. Tam reikia, kad išvien dirbtų vyriausybė, kapitalo fondai ar verslo angelai, švietimo sistema ir didelės verslo įmonės. Esant visiems šiems komponentams atsiranda palankios sąlygos „startupams“. Kitaip tariant, Silicio slėnis pirmiausia turi atsirasti mūsų galvose. Tada jis netruks atsirasti ir realybėje.

K. Singeris pastebėjo, kad Rytų Europoje vis dar nepagrįstai bijoma nesėkmių. Tarsi žmonėms gali būti suteikiama tik viena galimybė, o po pirmos nesėkmės dedamas brūkšnys. Pasak jo, į nesėkmes derėtų žiūrėti kaip į mokymosi proceso dalį. K. Singeris yra gyvas to pavyzdys. Pirmi keturi jo „startupai“ patyrė fiasko ir tik penktuoju bandymu atėjo sėkmė.

Pranešėjas tikino, kad be tų keturių nesėkmių nebūtų buvę to penktojo, pergalingo, karto. Pasak jo, „startupui“ svarbiausia yra komanda, o komanda auga, mokosi ir tobulėja tik ką nors darydama. Juk mokomasi iš savo klaidų. Nėra reikalo paniškai bijoti klysti – juk suklydus galima pasitaisyti.

Kaip „startupams“ atrasti savo klientus ir sėkmingai augti?